Kodėl estai uždirba daugiau už lietuvius?

ekonomikaLietuvos pramonininkų konfederacijos 25-mečio proga organizuotoje tarptautinėje konferencijoje garsus Kinijos ekonomistas Xu Sitao pateikė originalų atsakymą į klausimą, ar Kinijos statistiniai duomenys yra patikimi: „Visos valstybės meluoja, tad klausimas turėtų būti ne ar, o kokiu mastu.“

Kone ideali Kinijos statistikos tarnybos skelbiamų bendrojo vidaus produkto (BVP) duomenų atitiktis oficialioms Kinijos komunistų partijos prognozėms išties kelia nemažai įtarimų. Tačiau ar žinote, kad 1987 m. Italijos BVP išaugo „kukliais“ 18 proc., kai Italijos statistikos tarnyba nusprendė į BVP skaičiavimą įtraukti savo šešėlinę ekonomiką?

O kaip vertinate Eurostato sprendimą šiais metais į BVP įtraukti seniausios pasaulio profesijos, nelegalios narkotikų, ginklų ir vogtų daiktų prekybos duomenis? Preliminariu vertinimu tai Italijos BVP padidins dar apie 2 proc.: sumažės skolos ir BVP santykis, padidės šalies ekonominė galia, o svarbiausia tai, kad net 2 proc. padidės visų Italijos gyventojų gerovė – juk BVP vienam gyventojui išaugs 2 procentais. Argi ne puikus sumanymas?

Nėra to blogo, kas neįeina į šalies BVP. Tad doriems Lietuvos piliečiams nereikėtų skubėti laistyti šampanu vos prieš kelias savaites Eurostato paskelbtos informacijos, kad Lietuvos BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą išaugo iki 74 proc. Europos Sąjungos (ES) vidurkio ir tapo didžiausiu Baltijos šalyse (Estijoje – 72 proc., Latvijoje – 67 proc. ES vidurkio).

Lietuvoje pyrago dalybos, deja, vyksta labai chaotiškai. Nemaža dalis pasidalijama po prekystaliu, kita dalis nukosėjama, dar kita visiems „tolygiai“ padalijama pagal principą „Lemonui, Lemonui, Danieliui, Danieliui, Pjerui“.

Žygimantas Mauricas

Juolab kad mūsų šventines dainas gali užgožti iš mūsų šiaurinių kaimynų estų sklindantys džiaugsmo šūksniai – vidutinis darbo užmokestis Estijoje 2014 m. kovą išaugo iki 1 003 eurų ir pirmą kartą šalies istorijoje viršijo simbolinę 1 000 eurų ribą. Taip – tą pačią, kurią savo rinkimų kampanijoje žadėjo  kandidatas į prezidentus Artūras Zuokas.

Tiesa, žadėjo ne dabar, o 2016 metais… Turint omenyje, kad pažadai prieš rinkimus dažniau būna panašesni į svajones, o ne į realius planus, yra pagrindo nerimauti, kad mūsų atlyginimai dar ilgai nebus estiški.

Juolab kad Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis siekia 2 316 litų, arba vos 670 eurų. Tad Estijoje atlyginimai 50 proc. didesni nei Lietuvoje! Sužinojus tokias naujienas lietuvių šventė gali visai apkarsti – juk jei leistų pasirinkti tarp 50 proc. didesnio darbo užmokesčio ir didesnio BVP, neabejoju, kad daugelis iš mūsų nė nemirktelėję pasirinktų didesnį užmokestį. Juk BVP ant duonos neužsitepsi.


Kas suvalgo mūsų BVP pyragą?

Ar neturėtų būti taip, kad kuo didesnis šalies BVP, tuo didesnis darbo užmokestis? Atsakymas yra ir taip, ir ne. Vaizdžiai tariant, BVP rodo šalyje kasmet iškepamo pyrago, kurį dalijasi visi šalies gyventojai, dydį. Nėra pyrago – nėra ko dalytis, tad BVP vaidmens nereikėtų nuvertinti. Tačiau jei BVP pyrago dalybų procesas vyksta chaotiškai, tuomet net ir dalijantis didelį pyragą kai kurioms gyventojų grupėms gali likti tik trupiniai…

Lietuvoje pyrago dalybos, deja, vyksta labai chaotiškai. Nemaža dalis pasidalijama po prekystaliu, kita dalis nukosėjama, dar kita visiems „tolygiai“ padalijama pagal principą „Lemonui, Lemonui, Danieliui, Danieliui, Pjerui“. Taigi, pyrago dalybų proceso chaotiškumo mastas tiesiogiai proporcingas šalies korupcijos, šešėlinės ekonomikos, verslo aplinkos suvaržymo, politinio nestabilumo, vidaus bei išorės nesaugumo, išsilavinimo stokos ir nekompetencijos lygiui.

BVP pyrago dalį, atitenkančią dirbantiems žmonėms, puikiai iliustruoja oficialaus darbo užmokesčio ir BVP santykis. Jis parodo, kokia BVP pyrago dalis atitenka sąžiningai mokesčius mokantiems šalies darbininkams. Oficialaus darbo užmokesčio ir BVP santykis Lietuvoje 2013 m. siekė vos 44 proc. ir buvo vienas mažiausių ES (ES vidurkis – 55 proc.).

Įdomu tai, kad kuo labiau pažengusi valstybė, tuo šis santykis didesnis: Šveicarijoje (65 proc.), Danijoje (64 proc.), Švedijoje (61 proc.), Jungtinėje Karalystėje (61 proc.) ir Suomijoje (61 proc.) dirbantys žmonės atsiriekia didžiausią BVP pyrago dalį Europoje, o Graikijoje (36 proc.), Rumunijoje (38 proc.), Lenkijoje (41 proc.), Slovakijoje (41 proc.) ir Lietuvoje (44 proc.) – mažiausią. Be to, Lietuvoje dirbantiems žmonėms tenkanti BVP pyrago dalis gerokai mažesnė nei Estijoje (54 proc.).

Tad galima konstatuoti nemalonų faktą, kad dirbantys ir oficialiai mokesčius mokantys žmonės Lietuvoje, deja, yra tie, kuriems po chaotiškų dalybų atitenka BVP pyrago trupiniai. Jei lietuviai sugebėtų dalytis savąjį BVP pyragą kaip estai, vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje išaugtų nuo 2 316 iki 2 842 litų (nuo 670 iki 823 eurų), o jei kaip šveicarai, tuomet vidutinis darbo užmokestis siektų 1 000 eurų, tai yra būtų kaip estų. Išvada paprasta: Lietuvos BVP pyragas nėra mažas – mums tereikia išmokti jį pasidalyti ir mūsų darbo užmokestis bus ne mažesnis nei estų, portugalų ar graikų.

Tiesa, ne visų ekonomikos sektorių įmonės Lietuvoje vienodai skriaudžia savo darbuotojus.

Didelę dalį žemų atlyginimų fenomeno Lietuvoje paaiškina trys sektoriai: pramonė (apdirbimo gamyba), mažmeninė prekyba ir transportas. Pramonės sektoriaus darbo užmokesčio ir BVP santykis Lietuvoje siekia vos 36 proc., Estijoje – 61 proc. (ES vidurkis – 63 proc.). Šį skirtumą paaiškina skirtinga pramonės struktūra: Estijos pramonė yra labiau pažengusi technologiškai (dvigubai didesnė pramonės darbininkų, dirbančių aukštųjų technologijų gamybos įmonėse, dalis) ir yra pritraukusi daugiau užsienio investicijų (ypač iš Skandinavijos valstybių, kuriose vyrauja kitokia darbo kultūra).


Mažmeninės prekybos sektorius naudojasi darbuotojams vis dar nepalankia darbo rinkos padėtimi ir darbuotojų profesinių sąjungų vakuumu, todėl negali išsivaduoti iš minimalaus atlyginimo gniaužtų. Tiesa, 2007–2008 m. šio sektoriaus darbo užmokesčio ir BVP santykis buvo priartėjęs prie 50 proc. ir net šiek tiek viršijęs šalies vidurkį, tačiau laikotarpiu po krizės augant vidaus prekybai, o darbo užmokesčiui nekylant 2013 m. šis santykis nusirito iki 41 proc. (Estijoje jis yra 57 proc.). Na, o transporto sektorius į Lietuvą iš Nepriklausomų valstybių sandraugos šalių, matyt, importuoja ne tik pigius degalus, bet ir šešėlinės ekonomikos bei vokelių kultūrą.Be to, Lietuvoje nemaža dalis pramonės verslo – dar Sovietų Sąjungos laikais savo veiklą pradėjusios ir šalies periferijoje veikiančios įmonės, kurios tikrai nelepina savo darbuotojų dideliais atlyginimais.


Priežastis ar padarinys?

Mokėti iškepti BVP pyragą nepakanka, reikia mokėti ir jį pasidalyti. Tačiau ką daryti, kad pasivytume Estiją ne tik iškepamo BVP pyrago dydžiu, bet ir darbo užmokesčiu?

Visų pirma, reikėtų pradėti kovoti ne su problemos padariniais, o su priežastimis. Pagrindinė didelio BVP ir mažų darbo užmokesčių paradokso priežastis Lietuvoje vis dėlto yra ne „godūs“ darbdaviai, bet išsikerojusi šešėlinė ekonomika.

Jos dydį puikiai iliustruoja biudžeto pajamų ir BVP santykis, parodantis, kaip efektyviai valstybė sugeba rinkti mokesčius. Statistika iškalbinga: Lietuvoje 2013 m. šis rodiklis siekė 32,3 proc. ir buvo pats mažiausias visoje ES (ES vidurkis – 45,7 proc.). Mus aplenkė ne tik kaimynės Estija (38,1 proc.) ir Latvija (35,1 proc.) ar korupcijos ir šešėlinės ekonomikos kamuojamos Rumunija (32,7 proc.) ir Graikija (37,2 proc.), bet ir itin mažus mokesčių tarifus turinčios Airija (35,9 proc.) bei Šveicarija (33,8 proc.). Mažesnės biudžeto pajamos – tai ir mažesni mokytojų, medikų bei policininkų atlyginimai, prastesnės kokybės keliai, mažesnės senatvės pensijos, didesnis biudžeto deficitas ir vis auganti valstybės skola.

Mažas biudžeto pajamų ir BVP santykis taip pat iliustruoja, kad Lietuvos mokesčių sistema akivaizdžiai netinka mūsų šaliai ir ją reikia reformuoti. Deja, Lietuvoje pirmenybė teikiama ne struktūrinėms permainoms, bet skubioms naktinėms ar pavasarinėms mokesčių reformoms, kurių rezultatus iliustruoja statistika: biudžeto pajamų ir BVP santykis Lietuvoje 2013-aisiais yra žemiausias nuo 2002 metų. Būtent prastas mokesčių surinkimas paaiškina ir žemo darbo užmokesčio bei didelio BVP paradoksą Lietuvoje, nes šešėlyje besisukantys pinigai taip pat neatsispindi oficialioje darbo užmokesčio statistikoje. 


Pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybė „giriasi“, kad vieno benamio išlaikymas nakvynės namuose kainuoja 700 litų per mėnesį. Minimalus darbo užmokestis į rankas tėra 845 litai, tad Lietuvos gyventojo, dirbančio visu etatu, pajamos vos keliais litais didesnės nei benamio… Taip pat reikėtų nebijoti netradicinių mokesčių surinkimą gerinančių priemonių, nes dalis lietuvių krizės laikotarpiu „atprato“ mokėti mokesčius, o juk įpratimas – antras prigimimas.Pirmiausia turėtų būti atlikta nuodugni Lietuvos mokesčių sistemos pertvarka, siekiant sumažinti šešėlinės ekonomikos mastą ir padidinti valstybės biudžeto pajamų bei BVP santykį. Reikėtų didinti mažiausiai uždirbančių darbuotojų pajamas, mažinti darbo jėgos apmokestinimą ir lygiagrečiai didinti minimalų darbo užmokestį, susieti jo dydį su vidutinio darbo užmokesčio pokyčiais. Tokia strategija paskatintų gyventojus ir verslą išlįsti iš ekonominio šešėlio į dienos šviesą, apribotų neefektyvų valdžios „viena ranka duoda, kita atima“ kišimąsi į ekonomiką ir pagerintų „mes apsimetame, kad dirbame, o jie apsimeta, jog mums už tai moka“ darbuotojų ir darbdavių tarpusavio bendravimą.


BVP pyragas: iškepti ir padalyti

O galbūt Lietuvai pakanka auginti BVP pyragą ir nešvaistyti savo brangios energijos jo dalybų efektyvumui?

Nepakanka, nes žemas darbo užmokestis ir didelis procentas gyventojų, gaunančių itin mažas pajamas, yra pavojus demokratinei šalies santvarkai. Didelė pajamų nelygybė ir šešėlinė ekonomika neleidžia formuotis socialiai aktyviai vidurinei klasei, kuri yra kiekvienos demokratinės valstybės pagrindas.

Maža gyventojų perkamoji galia neleidžia plėtoti prekybos šalies viduje, dėl to kenčia vidaus rinkoje veikiantis verslas, auga emigracija. Kita šešėlinės ekonomikos blogybė yra ta, kad esant dideliam šešėlinės ekonomikos mastui ilgainiui mokesčių nemokančios įmonės nukonkuruoja sąžiningai mokesčius mokantį verslą: konkurencinę kovą laimi ne inovatyviausias, patikimiausias ar geriausios kokybės paslaugas siūlantis verslas, o daugiausia mokesčių nuslepiantis verslas. Be to, šešėlyje uždirbti pinigai vėliau įsilieja į vietos ekonomiką ir konkuruoja su švariais pinigais – taip kelia kitų prekių ir paslaugų kainas.

Pavyzdžiui, sąžiningai mokesčius mokantiems gyventojams tampa sunkiau konkuruoti su vokelininkais perkant būstą, nes pastarieji dažnai atsiskaito grynaisiais (neretai už tokį atsiskaitymo būdą dar gauna nuolaidą).

Lietuvos BVP nėra mažas, tačiau pagal pajamų nelygybę esame panašesni į Pietų Amerikos, Pietų Afrikos ar Rusijos, o ne į Vakarų Europos valstybes. Tad daugelis Lietuvos gyventojų pagrįstai pritartų garsaus amerikiečių rašytojo Marko Twaino mėgstamam posakiui: „Yra trys melo rūšys: melas, akiplėšiškas melas ir statistika.“ Ypač jei tai yra statistika apie Lietuvos BVP.

Šaltinis: Valstybė


Share This Post

Rašyti komentarą