Kadaise aš turėjau keistą aistrą – rasti Izraelio valstybės kontūrus arba bent jau paminėjimą aplankytų musulmoniškų šalių mokykliniuose geografijos vadovėliuose bei klasėse kabančiuose pasaulio žemėlapiuose.
Lietuvą ir net Estiją rasdavau, o štai Izraelio – niekada, netgi, rodos, taikiuose santykiuose su ta šalimi esančiose valstybėse – Egipte ir Jordanijoje.
O sykį, matyt, Šaitano sugundytas, aš pavarčiau ir musulmoniškos šalies mokyklos istorijos vadovėlį – ir sustojau sukrėstas ties skyreliu apie krikščioniškus Kryžiaus žygius į Aziją. Prisipažinsiu, visų pirma mane nuoširdžiai nustebino turtinga ir tolerantiška mokslo istorija garsėjančiame islamo pasaulyje mokyklų vadovėliuose vartojama ir nuolat besikartojanti leksika – autoriai nesidrovėjo kryžeivius vadinti „šunimis“, „žiurkėmis“, „maitvanagiais“, „sužverėjusiais laukiniais“ (taip man buvo išversta, tačiau tais vertėjais aš visiškai pasitikėjau).
Tokių išsireiškimų nevartojo net sovietiniai istorikai, iš kurių (J.Abigailovos ir G.Donskojaus) parašyto vadovėlio apie Kryžiaus žygius okupacijos laikais mokiausi ir aš pats („Vidurinių amžių istorija. Vadovėlis VI klasei“, 1978).
Žinoma, jų pateikiama Kryžiaus žygių traktuotė buvo persmelkta marksizmo-leninizmo dvasia (vien ko vertos frazės „sukėlė feodalams nepasotinamą pelno troškulį“ ar „nukariautų šalių tautoms Vakarų Europos feodalai atnešė baudžiavinės priespaudos sustiprėjimą“!), netgi įsigudrinus keturiuose lapuose vos vieną kartą miglotai paminėti „Kristaus karsto vadavimą“ („pagal krikščionių padavimą Jeruzalės mieste Palestinoje buvęs palaidotas Jėzus Kristus“).
Ir galiausiai man į rankas pateko dabartinis lietuviškas mokyklų istorijos vadovėlis – Mindaugo Tamošaičio „Istorijos vadovėlis 11 klasei. I dalis“, išleistas 2011 metais. Su savo 10-uoju skyriumi, pavadintu „Kryžiaus žygiai ir jų padariniai“.
Giedrius Drukteinis
Savaime suprantama, mūsų Lietuvoje, kadaise daug nukentėjusioje nuo Kryžiaus žygių (tiesa, kur kas vėlesnių nei ten aprašomieji), negalėjo, o turbūt ir negali būti teigiamo požiūrio į tą garsiausią viduramžių pasaulio „projektą“ – pernelyg jau daug folkloro ir meno kūrinių apie „beširdžius kryžiuočius, teriojančius mūsų kraštą“ sukurta, pernelyg didžiuojamės pergale Žalgirio mūšyje, mūsų pasąmonėje prilygstančia antikos stebuklui (nors, vertinant iš ilgalaikės perspektyvos, dabar jau akivaizdu, jei nebūtumėme prieš kryžiuočius atsilaikę, matyt, turėtumėme pensijas kaip Vokietijoje…).
Tačiau vis iš naujo skaitydamas tą mūsų viduramžių istorijos vadovėlio skyrių apie Kryžiaus žygius, pajutau, kaip sovietinė praeitis mane pasivijo ir XXI amžiuje. Ir apėmė mane lengvas įtarimas, kad lietuviškojo istorijos mokslo požiūris ir tezės kažkur man jau buvo kažkur regėti… Regėtas buvo lietuviškojo vadovėlio teiginys – „Užuot skelbę Dievo žodį nukariautuose kraštuose, kryžiaus žygių dalyviai plėšikavo“. Išryškinta kaip atskira frazė, ši tezė idealiai sugula į sovietinės ir musulmoniškojo pasaulio istoriografijos matricą, įrodinėjančią, kad krikščioniškieji Kryžiaus žygiai į Aziją buvo ne kas kita, kaip tik grobikiška plėšikų gaujos ekspedicija.
M.Tamošaitis rašo (o tūkstančiai vaikų skaito ir kala), bet, matyt, šiek tiek pats abejodamas: „Kodėl, reaguodami į Šventojo Tėvo raginimą, tūkstančiai valstiečių ir riterių išsirengė į kryžiaus žygį? Sunku būtų įvardinti vieną kurią priežastį. Juk Jeruzalę ir kitas krikščionims šventas vietas jau gerokai anksčiau valdė kitatikiai – musulmonai.
Tagi, žinia, kad Kristaus kapas kitatikių rankose to meto Katalikų bažnyčios vadovybei ir visuomenei nebuvo naujiena. Manoma, kad raginimui vykti į kryžiaus žygį didelę įtaką turėjo Bažnyčios siekis susigrąžinti šventąsias vietas ir išplėsti savo galią Rytuose“ (…) be to, jiems [popiežiui ir feodalinės Europos vadovams] rūpėjo prekyba su turkų žemėmis ir pelnas iš jų.“ (Net pats Karlas Marxas nebūtų geriau pasakęs!). Beje, „pelną“ bei „padidėjusias pajamas“ nuolat mini ir sovietinio istorinio vadovėlio autoriai, tvirtinę, kad „Vakarų feodalų žvilgsniai nukrypo į Rytų šalis, apie kurių nesuskaičiuojamus turtus pasakodavo pirkliai. Feodalai norėjo ten užgrobti naujų žemių ir apiplėšti turtingus miestus“.
Kryžeivių godumą visada akcentuodavo ir arabų istorikai (Francesco Gabrieli, „Arab Historians of the Crusades“). Iš esmės arabų istorikai Kryžiaus žygių atžvilgiu laikėsi ir tebesilaiko dviejų konceptualių požiūru. Pirmas, Kryžiaus žygiai buvo kraujo ištroškusių katalikų varguolių plėšikų antpuolis, tiesą sakant, neypatingai uoliai aiškinant, kodėl tie „varguoliai katalikai“ būtent XI amžiaus pabaigoje staiga nusprendė surengti išpuolį prieš musulmoniškus kalifatus.
Antras, kur kas svarbesnis, yra tai, kad iš Europos atkeliaujantys „katalikų gyvuliai“ turėjo vieną tikslą – agresiją prieš islamą. Pastarasis požiūris yra pagrįstas savaiminiu įsitikinimu, kad musulmoniškojo pasaulio sienos yra tarsi iškaltos akmenyje, nubrėžtos krauju ir niekada negali būti mažinamos (tik plečiamos), o Artimųjų Rytų musulmoniškos valstybės amžiams turės likti islamo valdžioje (tiesa, tokiam požiūriui šalto dušo užpylė Izraelio valstybės atsiradimas ir atkaklus neišnykimas).
Taigi, galiausiai turime visus tris – islamo, sovietinį ir lietuvišką istorikų požiūrius į Kryžiaus žygių priežastis, iš esmės visiškai sutampančius – prisiplėšti žemių ir turtų, tuo pačiu išnaikinti ir islamą.
Ir pasidaro visiškai nebeaišku, kodėl šiuo atveju, kai visiems viskas aišku, Vatikanas niekada nepasmerkė tų „šventųjų karų“? Netgi mums gerai pažįstamas Romos popiežius Jonas Paulius II, garsėjęs polinkiu atsiprašinėti visų už viską (Galileo Galilėjaus – už neobjektyvų inkivizicijos tyrimą, Afrikos vergų palikuonių – už katalikų vaidmenį vergų prekyboje, protestantų – už religinius karus prieš juos, moterų – už nusikaltimus prieš jas, žydų – už katalikų bažnyčios pasyvumą per Holokaustą, čekų – už Jano Huso sudeginimą ir t.t.), netgi atsiprašęs už kryžiuočių nusiaubtą Konstantinopolį (dabar Stambulą) 1204 metais, tiesa, ne musulmonų, o pačių krikščionių, kurie tuo metu Konstantinopolį ir valdė, – vis dėlto niekada nerado progos atsiprašyti Artimųjų Rytų gyventojų už tai, kad kryžiuočiai juos plėšė ir naikino?
Mat, Vatikano požiūriu, esminė Kryžiaus žygių priežastis, sakyčiau, privaloma suvokti ir bent kiek racionaliau mąstančiam lietuvių katalikui, bei neverčianti mūsų atsiprašinėti musulmonų vis dėlto buvo kiek kitokia – Kryžiaus žygiai prasidėjo kaip gynybinis karas – tiesioginis atsakas į musulmonų agresiją Artimuosiuose Rytuose.
Islamas iš principo yra taiki religija, tačiau būtina neužmiršti, kad pats islamas gimė kare ir nuo pat Mahometo laikų plėtėsi po pasaulį tik kardo pagalba. VII amžiuje, kai Mahometas pradėjo savo žygį į Meką, krikščionybė buvo dominuojanti religija visose Viduržemio jūros baseino šalyse, tad islamas tegalėjo plėstis tik į turtingas krikščioniškas teritorijas, todėl būtent krikščionybė ir tapo pirmųjų musulmonų kalifų taikiniu, ir tokiu liko ateinančius tūkstantį metų.
Šaltinis: Giedrius Drukteinis/www.lrytas.lt