NASA praėjusių metų pabaigoje gavo JAV prezidento nurodymą vystyti inovatyvią ir tvarią kosmoso tyrimų programą, kuri leistų žmonijai išsiplėsti Saulės sistemos ribose. Praeitą savaitę pristatytas planas, kaip tikimasi to siekti per artimiausius 15-20 metų.
Planą sudaro trys dalys-etapai: artimų Žemei darbų, Mėnulio tyrimų ir Marso tyrimų. Pirmiausiai, per artimiausią dešimtmetį NASA plės partnerystę su privačiomis kompanijomis, vystant žemosios Žemės orbitos tyrimus ir įsisavinimą. 2025 metais Tarptautinė kosminė stotis turėtų pereiti į privačias rankas, arba vietoj jos turėtų būti pastatyta kita kosminė stotis.
NASA galėtų būti tokio projekto partneris arba, daug labiau tikėtina, nuomotis laiką ir pirkti skrydžius, kad galėtų stotyje vykdyti tyrimus. Toks netiesioginio finansavimo modelis padėtų vystytis privačiam kosmoso verslui. Vėliau, iki 2030 metų, žmonės turėtų grįžti į Mėnulį – ir tai turėtų būti ne keleto valandų trukmės išsilaipinimai, o gerokai ilgesnės tyrimų misijos, kurių galutinis tikslas – įrengti bazę Mėnulio paviršiuje. Šio etapo metu taip pat būtų pastatyta kosminė stotis Mėnulio orbitoje. Trečiasis etapas – žmonių skrydis į Marsą ketvirto dešimtmečio pirmoje pusėje. Tam reikės ir tyrimų, atliekamų Žemės bei Mėnulio orbitoje, ir tolesnių robotinių misijų į Marsą, kurios pratęs dabartinius „Curiosity“, „Opportunity“ ir orbitinių misijų tyrimus.
Pagrindinė šio etapo dalis irgi bus kosminės stoties pastatymas – šįkart orbitoje aplink Marsą. Tokia stotis leis astronautams praleisti ilgesnius laikotarpius arti Marso, nusileisti į planetą ir grįžti iš jos, pasiimti mėginių tolesniems detaliems tyrimams.
Vienas iš dalykų, ko reikės astronautams Marse (taip pat ir Mėnulyje) – vanduo. Vandens abiejuose kūnuose yra daug, tik jis nėra paviršiuje, o sustingęs į ledą bent keleto metrų gylyje. Grupė mokslininkų neseniai išbandė skanerį, kuris ateityje galėtų padėti atrasti vandens telkinius ar netgi kadaise egzistavusio vandens paliktus pėdsakus.
„ScanMars“ instrumentas yra panašus į paprastą metalo detektorių, tačiau radaro signalais ieško vandens ir geologinių struktūrų, kurias galėjo palikti tekantis vanduo. Taigi jis būtų naudingas ir ieškant vandens išteklių žmonių gyvenamai bazei aprūpinti, ir siekiant nustatyti vandens telkinių evoliuciją praeityje. Svarbu tai, kad prietaisą valdyti astronautai gali praktiškai be papildomo pasirengimo – tam nereikia ruošti atskirų specialistų, todėl jį būtų nesunku pridėti prie Marso tyrinėtojų įrankių arsenalo.
NASA – ne vienintelė organizacija, planuojanti siųsti žmones į Marsą. Štai „SpaceX“ vadovas Elonas Muskas praeitą savaitę pareiškė, kad tikisi, jog jo kompanija pirmą koloniją Marse įkurs 2028 metais. Žinoma, tai yra optimistiškas planas, turint omeny, kad jam įgyvendinti reikės raketos „Big Falcon Rocket“, kurios pirmieji bandomieji skrydžiai numatyti kitąmet, o pirmasis komercinis skrydis – tik 2022 metais. Bet kol kas raketos vystymas vyksta pagal planą, taigi yra priežasčių išlaikyti ir optimizmą.
Šaltinis: technologijos.lt