Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau įsigali svetimžemės augalų rūšys. Vienos jų dėl klimato sąlygų pasikeitimo reikalauja ypatingos priežiūros, kitos – jaučiasi ne blogiau negu savo namuose. Prie tokių augalų priskiriamas ir penkialapis vynvytis.
Jo gimtinė – rytų ir centrinė Šiaurės Amerikos dalys. Gerai pritapęs prie klimato sąlygų, pabėgęs iš kultūrinių teritorijų, jis elgiasi kaip lapė vištidėje. Laipiojimas medžiais – mažiausiai užkliūvanti jo savybė, blogiausia, kad penkialapis vynvytis visiškai užkloja neprižiūrimą gamtinį plotą, jame bioįvairovė nuskurdinama iki vienos rūšies. Tai ypač aktualu miškuose, besiribojančiais su sodininkų bendrijų plotais.
©Povilo Vitkausko nuotr.
Penkialapio vynvyčio – augalo užkariautojo savybes būtų pravartu pritaikyti žymiai platesniu mastu, negu yra dabar. Galima, nors laikinai, apželdinti ir paslėpti aptrupėjusias fortų ar nepatrauklių pastatų sienas. Ši augalų rūšis gali vienu metu formuoti žolinę dangą su tik medžiams priskiriamomis savybėmis.
Mūsų krašte dar neatsirado tokie augalai, kurie žemės paviršiuje formuoja dešimtimis metrų siekiančius, storus, lyg kalėjimų grotos, persipinančius šakniastiebių tinklus. Atsiribojant nuo ypač liaupsinamos penkialapio vynvyčio savybės – laipioti vertikaliais paviršiais, reikia išskirti daug naudingesnę jo savybę – surišti šlaitą.
Jauni vynvyčio stiebeliai po lapais
©Povilo Vitkausko nuotr. |
Teko skaityti 2013 metais Tatjanos Aleksandrovnos Andruško parašytą disertaciją apie penkialapio vynvyčio panaudojimą šlaitų apželdinimui. Mokslininkė savo eksperimentais įrodė šio augalo naudą apželdinant šlaitus.
Gamtininkai negali likti nuošalyje nuo mūsų šalies pasididžiavimo – Gedimino kalno Vilniuje išsaugojimo. Dauguma nori kalną apsodinti medžiais. Visgi tai laikina priemonė, nes medžiai naudingi gali būti tik labai jauname amžiuje.
Ant kalno augę medžiai galėjo sverti kiekvienas po pusę tonos. Į tą svorį įeina kamieno, šakų mediena, lapai, net ant jų susikaupusi kritulių drėgmė. Medžio svoris labai reikšmingas ir neigiamas kalno stabilumo faktorius. Nukirtus medį, o taip pat jam išgriuvus ar nudžiuvus, kelmai, atsikratę tokio svorio iš karto „šoktelį“ į viršų, dirvožemyje palikdami ertmes. Vėjas, siūbuodamas medžius, tampo jų šaknis, skatina naujų ertmių žemėje atsiradimą.
Po medžio nunykimo būtinas kelmų pašalinimas. Ši neišvengiama operacija visiškai sumaišo šlaito dirvožemio viršutinį derlingą sluoksnį su mažiau derlingais apatiniais. Medis turi vieną, įrodytą naudą kalnui – sumažina liūčių poveikį dirvožemiui. Tačiau ir tai yra ginčytina – nuo lajų tekantys vandenys koncentruojasi ertmėse tarp medžių.
Dabar siūloma šlaitus apsėti varpinėmis žolėmis. Aišku, kad jos nesusilpnins liūčių poveikio ir kentės nuo joms pačioms pavojingo sausros. Varpiniai ir kiti augalai lengvai užsikrečia piktžolėmis, po peržydėjimo skleidžiančiomis pūkų debesis.
Spaudoje galima rasti žinių, kad vynvyčio stiebai laikosi žemės paviršiuje. Tai kalba apie kultūrinę aplinką, tvarkomas vejas. Stiebai pastoviai laistomoje teritorijoje, kur nušluojami ar nugrėbiami lapai ir kitos organinės medžiagos, nejaučia poreikio lįsti į žemę, kuri dažniausiai būna sutrypta, suplūkta. Terminą lįsti į žemę aš pasiskolinau iš literatūros. Tą procesą reiktų įvardinti kaip slėpimąsi po lapais. Penkialapio vynvyčio lapai kelis kartus vienas kitą užkloja – tai pati tobuliausia apsauga nuo liūčių – tikras kalno stogas! Šie augalai nebijo nei užtamsinimo, nei sausros, atsparūs ligoms ir kenkėjų pažeidimams, miesto oro taršai visiškai nereiklūs dirvožemiui.
Vynvyčių „okupuoti“ medžiai…
©Povilo Vitkausko nuotr. |
Keliaujant pietų Vokietijos keliais teko stebėti ant stačių šlaitų įveistus vynuogynus. Vynuogės priskiriamos tai pačiai vynmedinių šeimai kaip ir vynvyčiai, jie turi daug morfologinių panašumų. Nors vynuogių šaknys gerokai galingesnės nei vynvyčių, jų ir paskirtis kitokia- auginti derlių. Vynuogės auga dirbamoje, mindžiojamoje dirvoje, vietovėse, kur dažnesnės liūtys, pavojingesnis šlaitų ardymas.
Vynuogynais apaugę šlaitai
©Povilo Vitkausko nuotr. |
Vynvyčiais papuoštas kalnas visą vasarą mus džiugintų sodria žalia spalva, o rudenį raudonuotų kaip ugnis. Tai primintų mūsų laisvės žiburį.
Imtis rašymo mane paskatino dalies visuomenės narių mintys spaudoje. Dauguma apsistoja ties idėja kalną apsodinti medžiais. Tos pas mus labai išvystytos idėjos netoleruos užsienio ekspertai.
Pavasaris įsisiūbavo – planuokime Gedimino kalno apželdinimo darbus.
©Povilo Vitkausko nuotr.
|
Gamtininkas Povilas Vitkauskas
Šaltinis: technologijos.lt
Vytautas
Argi tankūs gyvatvoriniai karpomi krūmai netiktų šlaitams stabilizuoti?