Gyvybė ten, kur jos neturėtų būti – įspūdinga Danakilo įgriuva, kur gyvybės randama rūgštyje

Danakilo įgriuva (angl. Danakil Depression) yra viena atokiausių, nesvetingiausių ir mažiausiai ištyrinėtų vietovių pasaulyje. Ji yra 100 metrų žemiau jūros lygio, susidariusi vulkaninėje vietovėje šiaurės vakarinėje Etiopijos dalyje, netoli sienos su Eritrėja. Ji yra rytų Afrikos tarpeklių sistemos dalis, kurioje susitinka trijų žemynų tektoninės plokštės.

Ši vietovė yra karščiausia pasaulyje – ir viena sausiausių. Temperatūra čia reguliariai pasiekia 45 laipsnius pagal Celsijų. Čia retai lyja, o po pluta teka skysta magma. Vietovėje yra du aktyvus ugnikalniai. Erta Ale yra vos vienas iš kelių pasaulio aktyvių ugnikalnių, savo viršūnėje turintis burbuliuojantį lavos ežerą. Čia taip pat rasite rūgščių tvenkinius, geizerius bei gilų kraterį, pavadinimu Dallol.

Vietovę puošiančios ryškios spalvos yra lietaus ir jūros vanduo, įkaitintas magmos. Jūros vandenyje esančios druskos reaguoja su vulkaniniais mineralais, esančiais magmoje, tokiu būdu sukurdamos įspūdingas spalvas. Karščiausiuose ir rūgštingiausiuose tvenkiniuose siera reaguoja su druska bei suformuoja geltonus „kaminus“. Vėsesniuose tvenkiniuose vario druskos suformuoja ryškią turkio spalvą.

Karštas ir sausas klimatas reiškia, kad čia išgyventi gali tik retas gyvūnas ar augalas. Pati vietovė nėra apgyvendinta, tačiau netoliese esančiame pusiau laikiname Hamadelos kaime gyvena klajokliai.

Trumpai tariant, Danakilo įgriuva atrodo tarsi kita planeta – ir yra itin unikali vieta Žemėje. Ji panaši į aktyvias hidrotermines vietoves – tokias, kaip Jeloustounas JAV, tačiau yra žymiai karštesnė, o vandenys turi žymiai daugiau rūgščių. Tiesą sakant, Danakilo vandenys turi vidutinį 0,2 pH, o tokio lygio pH nėra aptinkamas jokioje natūralioje aplinkoje.

Be to, apie Danakilo vietovę žinome žymiai mažiau, nei apie Jeloustouną. Tiesa, 2013 metais vietovę ėmė tyrinėti mokslininkai. Jie yra iš konsorciumo „Europlanet“, kurį sudaro tyrimus atliekančios institucijos ir kompanijos, tyrinėjančio vietoves, panašias į Marsą.

Ekstremalios darbo sąlygos

Pats darbas yra nepaprastai sunkus. Pirmiausiai, pati vietovė yra itin atoki ir sunkiai pasiekiama. Be to, Etiopijos ir Eritrėjos pasienis yra politiškai nestabilus regionas. Štai 2012 metais lankytojai iš Europos buvo pagrobti ir nužudyti. Kaskart mokslininkams keliaujant į Danakil regioną, juos lydi kareiviai.

Danakilo įgriuvoje pavyko surasti gyvybės ten, kur pH yra 0.
©A.Savin | commons.wikimedia.org

Barbara Cavalazzi iš Bolonijos universiteto yra minėtos mokslininkų komandos narė ir dalyvauja ekspedicijose į šią vietovę nuo 2013 metų. Ji sako, kad aplinka yra tiesiog ekstremali – vidudienį temperatūra šioje vietovėje vidutiniškai siekia net 48 laipsnius pagal Celsijų. Kartą jį buvo užfiksavusi net 55 laipsnių pagal Celsijų temperatūrą!

Dallolo krateryje geoterminis aktyvumas šią temperatūrą pakelia dar labiau, tad druskingas vanduo ties paviršiumi įkaista net iki 100 laipsnių pagal Celsijų. Negana to, mokslininkai turi kęsti toksiškas vandenilio sulfido dujas. Ką jau kalbėti apie garuojantį chloriną, kuris degina kvėpavimo takus. Tad visi ten dirbantys mokslininkai privalo dėvėti dujokaukes.

B.Cavalazzi pasakoja, kad vaikštant geoterminėje vietoje, reikia būti itin atsargiam – mat druskos pluta yra trapi. O jei žmogus vis dėlto įkristų į karštą ir rūgštingą vandenį – būtų daug problemų, nes artimiausia ligoninė yra už daugybės valandų kelio automobiliu. Keliaudama į vietovę, ji vietoje gido pasiima vietinį klajoklį, kuris tiksliai žino kur eiti ir kur dėti koją.

Pirmosios 2013 metais vykusios ekspedicijos buvo skirtos tam, kad išsiaiškintų, kaip dirbti Danakile. Tyrinėtoja pasakoja, kad negalima paprasčiausiai atsivežti šaldytuvo paimtiems mėginiams laikyti – todėl viską reikia kruopščiai apgalvoti ir suplanuoti savo tolimesnius veiksmus.

Share This Post

Rašyti komentarą