Pasaulyje žmonių skaičius artėja prie 8 milijardų, o bendras visų žmonių svoris siekia apie 400 milijardų kilogramų. Anot Harvardo universiteto biologo Edwardo. O.Wilsono, tai yra 100 kartų daugiau, nei bet kurio kito didelio gyvūno, gyvenusio Žemėje, biomasė. Ir tai dar ne pabaiga – nes žmonės ir toliau dauginasi.
Dauguma demografų sako, kad žmonija piką pasieks ties 9 milijardais – o vėliau mūsų ims mažėti.
Reikia tikėtis, kad žmonija trauksis palengva. Kadangi kartą mūsų istorijoje žmonių populiacija ėmė mažėti taip sparčiai, kad belikę buvo vos apie 1000 – o anot kai kurių tyrimų, galbūt net 40.
Žinoma, šis skaičius skamba neįtikėtinai – be to, jis galimai reiškia 40 vaisingų porų, į šį skaičių neįtraukiant vaikų. Labiau tikėtina, kad žmonių skaičius nukrito iki 5000 – 10 000 Homo sapiens, kurie nedidelėmis grupelėmis ėmė medžioti ir po truputį burtis į didesnes grupes, kol vėlyvojo akmens amžiaus metu žmonija ėmė atsigauti. Tačiau mokslo rašytojas Samas Keanas sako, kad tuo metu mes vos neišnykome.
Jeigu niekada negirdėjote apie tai, tikriausiai negirdėjote ir apie Tobos superugnikalnį. Tai nėra mitas – Toba iš tiesų egzistavo.
S.Keanas sako, kad kadaise, maždaug 70 000 metais prieš mūsų erą, Tobos ugnikalnis egzistavo Sumatroje, Indonezijoje – ir garu pavertęs uolienas, jas nupūtė 1000 kilometrų. Tai yra didžiausias kada nors įvykęs ugnikalnio išsiveržimas.
Po šio išsiveržimo žemę padengė 6 centimetrų storio pelenų sluoksnis, kurį vis dar galima matyti ir šiandien – visoje Pietų Azijoje, prie Indijos vandenyno, prie Arabijos ir Pietų Kinijos jūros. Pagal vulkaninių išsiveržimų indeksą Toba išsiveržimas pasiekė 8 balus, o tai jau yra labai aukštas balas – dviem balais aukštesnis nei didžiausias žinomas naujųjų laikų Tamboros išsiveržimas taip pat Indonezijoje, kuris 1816 metais šiaurės pusrutulyje nulėmė „metus be vasaros“.
Ore atsiradus tiek daug pelenų, dulkių ir dujų, anot S.Keano, galima nesunkiai spėti, jog Toba Saulę užtemdė net 6 metams, sudrumstė sezonines liūtis, užkimšo upes ir paskleidė planetoje kubinius kilometrus pelenų. Sumažėjo vaisių, uogų ir medžių – o rytų Afrikoje gyvenę ankstyvieji žmonės ėmė badauti ir, anot S. Keano, stipriai sumažėjo jų populiacija.
Tokiu būdu ir taip tuomet pakankamai vėsia buvusi Žemė dar labiau atšalo. Prieš 70 000 metų pasaulyje buvo ledynmetis, o ore skrajojančios dulkės atspindėjo į Žemę besiveržiančią Saulės šviesą atgal į kosmosą. S.Keanas rašo, kad esama įrodymų, jog vidutinė temperatūra kai kuriose planetos vietose nukrito daugiau nei 20 laipsnių – dėl ko sumažėjo žole apžėlusios Afrikos lygumos. Jeigu taip buvo, išgyvenusios mažos žmonių grupelės badavo šimtus ar net tūkstančius metų.
Tad taip žmonija vos neišnyko. Tačiau ilgainiui atsigavo – nors tai ir užtruko. Pirmasis milijardas buvo pasiektas tik 1804 metais, o vėliau viskas tik greitėjo – 1960 metais pasiekti 3 milijardai, po 13 metų žmonių padaugėjo dar milijardu, o štai 2011 metų spalio mėnesį perkopėme 7 milijardus.
Rašytojas Davidas Quammanas knygoje „Spillover“ rašo, kad istorine prasme mes esame unikalūs žinduoliai ir stuburiniai. Mat, anot jo, nei vienas gyvūnas, didesnis už skruzdėlę ar Antarktidos krilį nepasiekė tokios gausos, kaip šiuolaikiniai žmonės.
Tačiau didėjantis mūsų skaičius daro mus pažeidžiamesniais – pavyzdžiui, virusams, kurie kadaise tūnojo izoliuoti giliai miškuose ir kalnuose, tačiau dabar užplūdo žmones. Tobos superugnikalnio pavyzdys rodo, kad nesame nenugalimi – ir nepasisekus, mūsų dominavimas gali greitai baigtis.
Šaltinis: lrytas.lt