Nuo 1969 m. žmonės žinojo apie keistus ledo žiedus, susiformavusius Baikalo ežere, tačiau dešimtmečius nebuvo žinoma, kaip atsirado šios keistos struktūros.
Žurnale „Limnology and Oceanography“ paskelbtame mokslininkų straipsnyje rašoma, kad jiems pagaliau pavyko išsiaiškinti šių neįprastų žiedų kilmę ir šaltinį.
Maždaug 25–30 milijonų metų senumo Baikalo ežeras yra vienas seniausių pasaulyje. Jo gylis siekia 1642 metrus, o pagal tūrį Baikalas yra didžiausias gėlo vandens ežeras. Jame yra maždaug 23 tūkst kubinių kilometrų gėlo vandens – tai daugiau vandens nei visų Šiaurės Amerikos didžiųjų ežerų kartu sudėjus.
Visus metus ežero vandens temperatūra svyruoja gana stipriai. Vasarą kai kuriose vietose paviršiaus vandens temperatūra gali siekti 16 laipsnių, tačiau nuo sausio pradžios iki gegužės ežerą padengia ledas. Vidutiniškai ledas yra apie 0,5–1,4 metro storio, tačiau kai kuriose vietose jo storis gali siekti ir 2 metrus.
Ežeras nuo seno garsėja mįslingais ledo žiedais, kurie pasirodo žiemos mėnesiais. Jie yra tokie dideli, kad juos galima pamatyti ir iš kosmoso. Būtent NASA mokslininkai padėjo įminti šių milžiniškų žiedų paslaptis.
Naudojant duomenis, surinktus iš į ežerą nukritusių palydovų ir jutiklių, buvo nustatyta, kad po užšalusio ežero paviršiumi šilti sūkuriai sukuria šiltą vandens srautą, kuris juda pagal laikrodžio rodyklę. Srovė silpniausiaa centre, kur paviršinis ledas išlieka užšalęs, tačiau stipresnė srovė, esanti išorėje, gali atitirpinti ledą, sukurdama šias nuostabias formacijas, matomas iš viršaus.
Nuostabiai atrodantys žiedai gali būti pavojingi vairuotojams, važiuojantiems per užšalusį ežerą, nes juos gana sunku pastebėti, jei į juos žiūrėsime ne iš viršaus.
Tiksli šio šilto giliavandenio sūkurio susidarymo priežastis dar nėra žinoma, todėl ir toliau bus atliekami šio fenomeno tyrimais. Surintki duomenys rodo, kad tam įtakos gali turėti vanduo, įtekantis iš kitų upių, ir vėjo srautai, išjudiunantys vandenį dar prieš jam virstant ledu.
Šaltinis: lrt.lt