Geografijos mokytojas Rusijoje atsisakė kalbėti apie karą pagal valstybines instrukcijas – ir buvo atleistas.

Geografijos mokytojas Kamranas Manafly atsisakė kalbėti apie karą pagal valstybines instrukcijas – ir buvo atleistas. Po to jis išvyko iš šalies, bijodamas baudžiamosios bylos „Mums buvo pasakyta, kad mes apskritai negalime turėti savo nuomonės“.

Kamran Manafly yra 28 metų geografijos mokytojas iš Maskvos. Jis atsisakė pasakoti savo mokiniams apie karą pagal valstybines instrukcijas, kurios pateisina „specialiąją operaciją“ Ukrainoje. Po to, kai mokytojas „Instagram“ paskelbė savo nuotrauką iš mitingo ir parašė, kad „nenori būti valstybinės propagandos veidrodžiu“, buvo atleistas iš mokyklos už „amoralų elgesį“. „Meduza” pasikalbėjo su Kamranu apie jo atleidimą ir kodėl jis nusprendė išvykti iš Rusijos.

Man 28 metai, geografiją dėstau septynerius metus. Pastaruosius dvejus metus – 498 mokykloje Maskvoje, Tagankoje. Tai įprasta vidurinė mokykla.

Mokiausi Tverės valstybiniame universitete. Pasirinkau geografiją, nes šiose studijose yra praktika užsienyje. Kai esi pirmo ar antro kurso studentas ir gali keliauti po Europą, tai gana neįprasta, ypač Tverės universitetui. Pirmaisiais magistrantūros metais pradėjau dirbti su vaikais – tarptautinėje geografijos olimpiadoje. Man tai pasirodė labai įdomu. Įgijęs papildomą pedagoginį išsilavinimą, pasirinkau darbą mokykloje.

Pagrindinės žinios, kurias Rusijos vaikai gauna mokykloje, manau, yra labai geros. Daugelyje mokyklų anksčiau tvyrojo laisvės dvasia – mokytojo niekas nekontroliavo, kas vyksta už uždarų klasės durų. Akivaizdu, kad kiekvienas mokytojas gali ugdyti vaikų kritinį mąstymą ir mokyti savaip.  

Prieš keletą metų dirbau rinkimuose, kaip ir kiti mokytojai. Mano užduotis buvo paprasta – parodyti žmonėms, kur eiti balsuoti. Kai kurie dirbo tiesiogiai su balsavimo biuleteniais. Kolegos iš kitų mokyklų pasakojo, kaip ten jų balsai neatitiko normų, kaip uždarė apylinkes, visus išvarė ir kažką savaip perdarė. Prieš rinkimus susirinkime mus agitavo balsuoti už Vieningą Rusiją. 

Po vasario 24 dienos viskas pasikeitė, aš net nepažinau savo mokyklos administracijos. Mums buvo išsiųsti nurodymai apie „specialiąją operaciją“, kaip ji oficialiai vadinama, apie konflikto ištakas ir pan. Visa tai reikėjo papasakoti ir parodyti vaikams. Natūralu, kad aš to nepadariau. Tada problemų dėl to nebuvo, nes, kaip sakiau, mūsų netikrino, ką mes veikiame klasėje.

Tačiau praėjus kelioms dienoms po karo pradžios, mokyklos administracijos darbuotojai surinko visus mokytojus. Mums buvo pasakyta, kad mes apskritai negalime turėti savo nuomonės, nes esame „valstybės darbuotojai“. Ši frazė man įstrigo, nes aš nemanau, kad valstybės darbuotojas turi būti jos vergas. Mums buvo pasakyta, kad su vaikais reikia kalbėti tik pagal šias instrukcijas, ir, neduok Dieve, kas nors išsakys savo nuomonę. Tai kėlė mano pasipiktinimą. Mokykla pagal įstatymą turi laikytis neutralumo, o mes esame priversti agituoti.

Aš pats esu prieš karą – kaip ir kiekvienas normalus žmogus, turintis sąžinę, užuojautą ir empatiją. To mokome savo vaikus. Svarbiausia vertybė – žmogaus gyvybė. Mokyklos misija – būti taikiai.

Nuo pat karo pradžios koridoriais vaikai lakstė paskui mane su klausimais. Jie domėjosi, kodėl tai vyksta, kokios tai dvi naujos šalys (savarankiškai pasiskelbusios DLR ir LLR, kurių nepriklausomybę pripažino Rusija).  Pamokose vienaip ar kitaip buvo kalbama karo tema, todėl, manau, ir atsiuntė mums visus šiuos nurodymus ir instrukcijas. Stengiausi išlikti neutralus, be jokios agitacijos aiškinau vaikams situaciją. Sakiau, kad daug kas gyvenime būna ne taip, tačiau išvadas vaikai visada pasidarydavo patys. Mūsų jaunimas yra geras, nes jis daug taikesnis nei vyresnioji karta. Jiems neaišku, kodėl reikia eiti žudyti. 

Kovo 8 dieną Instagrame paskelbiau įrašą, kuriame rašiau, kad reikia gyventi taip, kad nekankintų sąžinė. Aš turiu savo nuomonę ir ji nesutampa su valstybės nuomone. Nepolitikavau ir žodžio „karas“ ten nevartojau. Iš karto po to man paskambino mokyklos direktorė ir liepė ištrinti šį įrašą. Kaip visada, įsakmiu tonu. Aš atsisakiau ištrinti įrašą ir tada ji pasakė, kad mane atleis iš darbo.

Kitą dieną nuėjau į mokyklą atsisveikinti su vaikais ir pasiimti asmeninius daiktus. Direktoriaus įsakymu manęs į mokyklą neįleido, prie įėjimo buvo apsauga. Tuo metu mane pamatė vaikai, jie buvo perskaitę įrašą ir viską suprato. 

Administracija iškvietė policiją, kuri vis dėlto palydėjo mane iki mano daiktų. Buvau kaip balta varna, visi mokyklos darbuotojai kreipė žvilgsnį į šalį ir net nesisveikino, kad, neduok Dieve, neparodyti, kad mane pažįsta.

Vakare vėl turėjau nueiti į mokyklą. Man einant koridoriumi vienas iš darbuotojų, kuris nenorėjo manęs įleisti į mokyklą, mane užsipuolė. Jis keikėsi, o tada pradėjo mušti. Išsitraukiau telefoną ir įjungiau kamerą. Tai pamatęs, kiek nurimo. Bet vis tiek parašiau pareiškimą policijai.

Tai įvyko apie 16 val., tuo metu mokykloje vaikų nebuvo, tačiau buvo daug mokytojų, kurie matė, kas vyksta. Jie iškart išsilakstė į savo klases, kad nepadėtų ir nedalyvautų, tai buvo liūdniausia. Visi tyli – arba bijo, arba palaiko. Iš 150 mokyklos darbuotojų man paskambino ir mane palaikė tik viena mokytoja.

Kitą dieną direktorė pasakė, kad neleis man pačiam išeiti iš darbo, o atleis pagal straipsnį, nes neva surengiau mitingą, kuriame dalyvavo nepilnamečiai. Tuo ji norėjo pasakyti, kad aš po to, kai buvau informuotas apie atleidimą, buvau nufotografuotas gatvėje su vaikais, kuriuos mokiau. Dėl to buvau atleistas pagal straipsnį „amoralus elgesys“.

Po atleidimo susisiekiau su nepriklausoma profesine sąjunga „Mokytojas“, jau rinkome dokumentus, nes šį sprendimą norėjau apskųsti teisme. Tačiau atsitiko labai nemalonus dalykas, po kurio nusprendžiau išvykti iš šalies. Mokyklos direktorė surengė susitikimą su visais mokytojais mano klausimui aptarti. Šiame susitikime mokyklos administracija rodė mano nuotraukas „Instagram“ iš JAV, nuotraukas iš ekskursijos į Europos Žmogaus Teisių Teismą – tada šias nuotraukas paskelbė tėvų pokalbiuose, o vaikai buvo priversti ištrinti palaikymo komentarus po mano postu, grasinant jiems vaikų policijos kambariu.

Pasakojo banaliausias ir komiškas istorijas, kad esu Valstybės departamento agentas, kad mane finansuoja Vakarai, kad turiu verslą, susijusį su Vakarais. Tada direktorė pasakė, kad padarys viską, kad mane įkalintų 15 metų, nes esu „tėvynės išdavikas“, o tokie žmonės kaip aš turi sėdėti kalėjime. 

Dar neapsisprendžiau, kur vykti toliau, dabar esu tranzito punkte, bet greičiausiai tai bus viena iš Vakarų šalių. Labai tikiuosi, kad galėsiu mokyti kitoje šalyje, bet šiuo metu tiesiog noriu būti saugus ir nusiraminti. Pradėti ramiai miegoti ir galvoti, ką daryti toliau. Idealiu atveju norėčiau toliau dirbti ir tobulėti.

Man atrodo, kad Rusijos švietimo srityje viskas bus dar blogiau. Dar 2018 m. su leidimais, su atostoginiais važinėjau po Europą, lankiausi su mainų programa ir įvairiais pedagoginiais projektais JAV. Dabar visa tai tapo niekais, vyksta nuolatinis varžtų veržimas, švietimo sistema vis labiau pereina prie totalitarinio režimo. Labiau kontroliuoti vaikus, labiau kontroliuoti, ko jie mokosi ir ką skaito. Mokykla stengiasi diktuoti vaikams gyvenimo taisykles. 

Bendrauju su kolegomis, kurie dirba kitose mokyklose. Draugas pasakojo, kad jų mokykloje visi mokytojai yra priversti nešioti Georgijaus juostas raidės Z pavidalu. Aišku, kad yra mokytojų, kurie to atsisako, bet juos iškart pradeda spausti. Jei anksčiau mokytojai galėjo turėti savo nuomonę, tai dabar taip nėra.

Šaltinis: naujienų portalas „Meduza”, vertė Rytas Šalna