X-oje Pasaulinėje geografijos olimpiadoje Japonijoje iškovotas sidabro medalis (foto galerija)

Liepos 30-rugpjūčio 5 dienomis Kiote (Japonija) vyko jubiliejinė 10-oji tarptautinė geografijos olimpiada (IGEO 2013), kurioje dalyvavo apie 130 dalyvių. 32 šalių atstovai atvyko iš 5 žemynų. Pirmą kartą savo komandas į tokio lygio olimpiadą išsiuntė Kazachstanas ir Mongolija.

Lietuvai atstovavo keturi moksleiviai: Gitana Grudytė (Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija), Agnė Semėnaitė (Vilniaus Licėjus), Gražvydas Dargis (Mažeikių rajono Viekšnių gimnazija), Eitvydas Merkis (Zarasų raj. Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija). Komandai vadovavo Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos prezidentas Rytas Šalna ir Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos geografijos mokytojas Mantas Šiumeta.

.

Olimpiadoje sidabro medaliu apdovanota Agnė Semėnaitė (Vilniaus licėjus). Jos mokytoja – Jolita Milaknienė. Per plauką nuo bronzos medalio liko Mažeikių rajono Viekšnių gimnazijos mokinys Gražvydas Dargis.

Lietuvos komanda į olimpiadą atvyko atidarymo dieną, todėl neturėjo taip reikalingo laiko adaptacijai. Olimpiečius pasitiko alinantis karštis ir didžiulė santykinė oro drėgmė. Ši vasara Japonijoje ypač karšta, beveik rekordinė. Visi olimpiados dalyviai – mokiniai, mokytojai, organizatoriai – gyvenome dideliame viešbutyje Kioto rytinėje dalyje, prie pat kalnų. Mokiniai gyveno kambariuose po keturis. Mūsų vaikinai ir merginos gyveno su kroatų komandomis. Kamabariukai buvo nedideli, o miegoti mokiniams reikėjo ne ant lovų, o ant tradicinių japoniškų patiesalų tatamių. Kambariuose nebuvo nei stalų, nei kėdžių. Patalynę kasdien reikėdavo sudėti į specialiai jai skirtą nišą sienoje.

iGEO 2013 olimpiados Japonijoje mūsų šalies komanda sudaryta po atrankos, kurią pavasarį organizavo Lietuvos geografijos mokytojų asociacija ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras.

Japonijoje mokiniai, kaip ir ankstesnėse olimpiadose, tradiciškai varžėsi trijose rungtyse.

1. Teorinės užduotys (angl. Written response test). Vertinama 40 proc. taškų. Ji truko 3 valandas (p.s. anglakalbių šalių atstovams skiriama 2,5 val.). Mokiniams reikėjo atlikti 6 išplėstines užduotis. Kiekvienai iš jų buvo pateikta šūsnis šaltinių (atlaso žemėlapiai, lentelės, grafikai, nuotraukos ir kt.). Atliekant šias užduotis labai svarbus bazinis žinių lygis ir gylis, analitinis mąstymas. Džiugu, kad šią užduotį labai gerai atliko Agnė Semėnaitė (5 absoliuti vieta), taip pat gerą rezultatą parodė Gražvydas Dargis ir Gitana Grudytė.

2. Praktinė užduotis (angl. Fieldwork). Vertinama 40 proc. taškų. Šią užduotį sudarė dvi atskiros dalys. Pirmojoje mokiniams teko pagal taisykles kartografuoti (mapping) senosios Kioto miesto dalies kvartalą, kuriame įsikūrę privatūs namai, mažosios manufaktūros, su paslaugų sektoriumi susijusios įstaigėlės. Užduotį sunkino tai, kad visi užrašai aplinkoje buvo japonų hieroglifais. Ypač svarbu buvo taisyklingai sudaryti legendą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis reikalauja atidumo, kartografinių įgūdžių, gebėjimo skirstyti įstaigas į tam tikras kategorijas.

Antroje dalyje mokiniams reikėjo atlikti didžiulio Kioto kvartalo plėtros rekonstrukciją, atsižvelgiant į greta esančios upės keliamą potvynių pavojų, irigacinius kanalus, architektūros paveldą, užstatymo ypatumus ir pan. Mokiniams reikėjo pasiūlyti šios teritorijos vystymosi koncepciją, ekonominį pagrįstumą atitinkančią urbanistinę-architektūrinę viziją, raštu pateikti visų siūlymų pagrįstumą. Šioje užduotyje ypač svarbus loginis mąstymas, vaizduotė, kartografinės vizijos ryšys su prasme. Deja, šioje užduotyje, nepaisant daug išankstinių dar Lietuvoje dėtų pastangų, mūsų mokiniai, išskyrus Agnę, pasirodė kukliau.

3. Vaizdinė užduotis (angl. Multimedia test). Vertinama 20 proc. taškų. Tai greita, į mokinių akiratį orientuota užduotis. Deja, ji vertinama mažai taškų, dėl to tie mokiniai, kurie žino daug faktų, moka sieti rodomus vaizdus su jų geografinių išsidėstymu, paprastai puikiai atlieka šią užduotį. Iš mūsų komandos šią užduotį labai gerai atliko Agnė Semėnaitė, taip pat gerai sekėsi Gitanai Grudytei ir Eitvydui Merkiui.

Visos komandos turėjo atlikti namų darbą, t.y. parengti plakatą (angl. poster) bendrąja tema „Kaip praeities palikimas gali pasitarnauti ateičiai?“. Mūsų moksleiviai pasirinko ir parengė plakatą, kuriame pristatė Lietuvos piliakalnių paveldą. Mokiniai akcentavo jų gausą, unikalumą, pritaikymą turizmui, atgimstančioms baltų tradicijoms. Mūsų komandai buvo labai smagu pristatyti plakatą kitataučiams, kurie su dideliu susidomėjimu klausėsi apie mūsų piliakalnius. Mums jie įprasti, bet tokios jų koncentracijos niekur daugiau pasaulyje nėra.

Bet kurios spalvos tokio lygio olimpiadoje laimimas medalis yra didžiulis mokinio, jo mokytojo ir Lietuvos pasiekimas. Tačiau medalius laimėti darosi vis sunkiau, nes šioje geografijos olimpiadoje dalyvauja vis daugiau komandų, taigi didėja konkurencija, o kai kurios šalys įdeda labai daug pastangų ir gerokai daugiau finansų bei dėmesio rezultatams siekti. Turime didžiuotis, kad Lietuvos vardas net ir su esamais ištekliais, bet milžiniška motyvacija ir atsidavimu patenka į medalių kategoriją.

Įspūdžiai apie olimpiadą Gražvydo Dargio akimis

Kas man įstrigo?

Liūčių metu vanduo išdžiuvusioje dirvoje neįsigeria, o smarkai teka, viską pakely plaudamas. Tiesa, japonai jau yra išsprendę, kaip suvaldyti musonų sukeltus potvynius. Stebino tai, kad labai išnaudota žemė, kiekvienas jos lopinėlis, nėra taip kaip Lietuvoje pievų ar griuvėsių. Žmonių namai nedideli, sustatyti vienas prie kito, juos skiria nedidukas tarpelis. Nėra prie namų taip kaip pas mus įprasta kiemų ar sodelių, nes japonų labai daug, todėl apgyvendintas arba kitaip išnaudotas kiekvienas laisvas žemės lopinėlis. Žavėjo labai geri japonų keliai, nepaprastai rūpestingai išnaudoti net mažiausi žemės ploteliai. Sužavėjo nepaprastai kultūringi, malonūs žmonės, kaskart nusilenkiantys ir tariantys mandagius žodžius. Mane vadino misteriu Gražvydu. Ar tai įmanoma išgirsti Lietuvoje?

Japonijos mokyklų klasėse mokosi po 40-50 vaikų ir visi labai drausmingi, motyvuoti, daug dirba savarankiškai, nes nuo mažens supranta, jog be mokslo neįmanoma bus gyventi. Atostogų per metus teturi tik 4 savaites, ir niekas nesiskundžia, kad tų atostogų turi būti daugiau. Tokia tvarka, ir visi jai paklūsta. Beje, ir kitų delegacijų moksleiviai su didžiuliu pavydu reaguodavo į aiškinimą, kad Lietuvos moksleiviai atostogauja beveik tris vasaros mėnesius ir dar turi keletą atostogų per mokslo metus. Tik ar mūsų tos ilgos atostogos yra užsitarnautos, ar jų tiek reikia? Labai skanus japonų maistas, nelengva, bet smagu buvo valgyti lazdelėmis.

Ekskursijos

Kiote buvo nepaprastai karšta. Visą laiką tvyrojo per 30 laipsnių karštis, kuris ypač vargino. Be to, visą laiką tvyrojo labai drėgnas oras, tad, išėję į lauką, jautėmės tarsi saunoje. Kiotas – senovinis miestas, kuriame nėra šiuolaikiniams didmiesčiams būdingos architektūros. Tiesa, yra modernesnės statybos dalis, kur įsikūrusios parduotuvės, biurai, tačiau miesto veidas – senamiestis. Apžiūrėjome Kiote esančias kai kurias šventyklas, žavėjo įdomi jų architektūra. Kalnuose esančias šventyklas supa medžiai, kuriuos apglėbti galėtų tik kokie 5 vyrai. Taip pat lankėmės bambukų miške. Buvome Fudži ugnikalnio, japonų šventojo kalno, šlaite esančiuose urvuose. Lauke tuo metu buvo 30 laipsnių karščio, o, nusileidus vos 20 metrų, sustingusios lavos ir ledo apsuptyje teko kęsti vos 5 laipsnių šilumos žvarbą. Tokio temperatūros pokyčio nebuvo patyręs niekas iš visų olimpiados dalyvių.

Tokijas jau atitiko mūsų vaizduotėje susikurtą megapolio paveikslą. Čia jau matėsi labai daug dangoraižių, žavėjo techniniai architektūriniai sprendimai. Neaprėpiamą miesto vaizdą stebėjome pakilę į naująjį ir tuo pačiu aukščiausiąjį pasaulyje televizijos bokštą „Skytree“. Taip pat miestą, tik iš vidaus, apžiūrėjome žvelgdami iš laivo ekskursijos su ištaiginga vakariene upe metu. Įspūdį paliko greitasis japonų traukinys „Shinkanzen“. Juo važiavome kelis šimtus kilometrų, o mūsų vadovai GPS imtuvais sekė greitį. Kai kuriose atkarpose važiavome beveik 300 kilometrų per valandą greičiu, tyliai, tyliai, tarsi traukinys važiuotų ne bėgiais, bet skristų.

Mūsų laisvalaikis

Jo iš tikrųjų buvo ne taip ir daug. Kulminaciniu momentu galima vadinti kultūrinį vakarą, kai visi olimpiados dalyviai moksleiviai dainavome tradicines japonų dainas, lankstėme origami karpinius. Mums padėjo japonų savanoriai, su kuriais ne tik bendravome, bet drauge aplankėme vadinamąjį Auksinį paviljoną. Tai labai žymi budistų šventykla Kiote, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kultūrinės vakaronės metu kiekviena šalis turėjo pristatyti savo tautinius rūbus, papasakoti apie savo šalį. Mūsų delegacijos narė Gitana iš Klaipėdos buvo atsivežusi lietuvišką tautinį kostiumą. Lankėmės Bivos ežero, didžiausio Japonijoje, muziejuje, kuriame labai įdomiai ir patraukliai pateiktas šalies ekonominis ir kultūrinis vystymasis, buities kaita, eksponuota buvusi ir esama gyvūnija, augmenija, uolienos. Stebino, kaip moderniai ir gyvai viskas pateikta. Tai tikras muziejus, kuriame norėjosi būti ir būti.

Parengė komandos vadovai Rytas Šalna ir Mantas Šiumeta

Nuotraukos: Ryto Šalnos