Jei Jūsų paklausčiau: kas yra Amerika? ką man atsakytumėte? Tikriausiai pasižiūrėtumėte didelėmis akimis ir gal pasukiotumėte prie smilkinio. „-Tai kas nežino?“ – pasakytumėte. Jei mokosi geografijos – nesuklydęs baksteltu pirštu į žemėlapį. Mažieji, kuriems žemėlapis dar „turkų kalba“, pasakytų, kad tai „didelė šalis“, o, be to, dar ir toli esanti.
Bet kad nebūtų jokių neaiškumų ir ginčų, truputėlį sausos informacijos: Jungtinės Amerikos Valstijos yra valstybė Šiaurės Amerikoje, sudaryta iš penkiasdešimties valstijų ir federalinės apygardos. Didžioji valstybės dalis susitelkusi tarsi vidurinėje Šiaurės Amerikos dalyje, kurioje yra 48 valstijos bei sostinė Vašingtonas. Jungtinės Amerikos Valstijos yra seniausia pasaulyje egzistuojanti federacija. JAV turi sausumos sieną su Kanada (8895 km, iš kurių 2477 km yra siena tarp Aliaskos ir Kanados) bei Meksika (3326 km). Valstybę skalauja trys vandenynai – Atlanto, Ramusis ir Arkties.
Tiek, manau, pakaks. Jei dar kažkam kilo neaiškumų – „pagūglinkit“. O va, kad ši nuostabi šalis yra TOLI, teko man pačiam patirti. Žinant mano būdą, tos 8 valandos skrydžio buvo tolygios inkvizicijos kankinimams. Atkentėjau. Kur gi dėsies. Pamenate, giliu sovietmečiu Amerika prilygo keiksmažodžiui? Ir dabar ji ne mažiau įvairiais mitais apipinta. Kame tie mitai, papasakosiu eigoje, o dabar apie viską nuo pradžios.
Nuo liepos 5 d. iki rugpjūčio 21d. teko pabūti emigrantu. Gyvenau Ilinojaus valstijoje Čikagos mieste. Taip pat teko aplankyti Indianos ir Mičigano valstijas. Taigi aplankiau 3 valstijas. Vadinasi, kitą vasarą teks „aplėkti“ dar 47. Bet, o kuo skiriasi viena valstija nuo kitos?
Ilinojus – 21-oji JAV valstija. Sostinė – Springfildas, didžiausias miestas – Čikaga. Plotas – 150 tūkst. km². Indiana – 19-oji JAV valstija. Sostinė – Indianapolis. Plotas – 94,3 tūkst. km². Mičiganas – 26-oji JAV valstija. Plotas – 250,9 tūkst. km². Tai vienintelė JAV valstija, išsidėsčiusi dviejuose pusiasaliuose. Valstija yra Didžiųjų ežerų regiono viduryje.
O dabar apie tai, kas džiugino. Gal smagiausia buvo tai, kad „savus“ ten sutikau. Tiksliau, lietuvius. Apsilankiau pasaulio lietuvių bendruomenės centre. Čia pasijutau tarsi į namus stebuklingai nusileidęs. Viskas sava, artima ir lietuviškai kvepia. Šalia centro yra supiltas nedidelis kauburėlis, pavadintas „kryžių kalnu“. Nelabai sulygintum su mums žinomu Kryžių Kalnu. Vieta gražiai sutvarkyta, apželdinta ir kryželių yra. Skaitau užrašą: “Mama, ar čia Lietuva?“ (4m. mergaitė). Svetima žemė, svetima kalba, svetimi papročiai. O gimtos šalies ilgimąsi, neišsižadama.
Čia susipažinau su Ilinojaus Lemonto bendruomenės pirmininke Violeta Valaityte. Jos dėka aš galėjau pamatyti ir pajausti, kaip žmonės gyvena išeivijoje. Ji aprodė pastatą ir supažindino su bendruomenės veikla. Violeta dirba didžiulį savanorišką (vadinas, visiškai neapmokamą) darbą. Bendruomenės nariai gerbia ir myli šią nuoširdžią, draugišką moterį, kuri didžiulę savo laisvo laiko dalį atiduoda savo žemiečiams.
Violetos dėka apsilankiau Čikagos lituanistinėje mokykloje, kur susipažinau su mokyklos direktore Laima Apanavičiene bei pavaduotoja Loreta Timukiene. Mokykloje dirba apie 60 mokytojų ir mokosi apie 300 mokinių. Direktorė papasakojo apie jų veiklas, tradicinius renginius. Klausydamas, mintyse viską lyginau su Lietuvos mokyklomis. Čia yra dėstoma lietuvių gramatika, literatūra, istorija ir geografija, taip pat etnokultūra ir šokių pamokos, veikia įvairūs būreliai. Dar ir dar kartą įsitikinau, kaip nuoširdžiai čia skiepijama meilė gimtai Tėvynei, kaip stipriai yra puoselėjamas tautiškumas.
Taip pat susipažinau su Maironio lituanistinės mokyklos buvusia direktore ir mokytoja Svajone Kerelyte. Ji papasakojo apie mokyklos veiklą, kai ji joje dirbo. Mokykla gyvuoja daugiau nei 50 metų. Čia dabar dirbama dviem pamainomis penktadieniais ir šeštadieniais. Mokykloje dirba apie 70 mokytojų ir yra apie 600 mokinių. Mokykloje gyva lietuviška dvasia: stenduose publikuojami mokinių darbai, į kuriuos sudėta dag gražių minčių apie Lietuvą. Gerbiama Svajonė mielai atsakinėjo į man rūpimus klausimus ir kas mane labai stebino – ji puikiai kalba lietuviškai, nors yra gimusi Amerikoje.
Dar vienas žmogus, palikęs puikų įspūdį – Bronius Nainys. Gerb. Bronius papasakojo, kaip atvykusių čia lietuvių pirmoji banga įkūrė visa, kas dabar yra Lemonte. Pasakojo, kaip jie aukojo lėšas, kaip ir ką planavo, kad būtų kuo geriau esantiems toli nuo Lietuvos. Įdomu buvo jo klausytis. Klausantis jo galvojau: šitaip uždegančiai kalbėti – talentas.
Čikaga – gražus miestas. Trumpam iškėliau Lietuvos trispalvę Willis Tower dargoraižyje. Įspūdingas dangoraižis, iš kurio matosi Čikagos centrinis verslo rajonas (Downtown), Mičigano ežero pakrantė. Didžiuliai automobiliai, kai stovi įstiklintame balkone (kuris yra 413 m aukštyje) atrodo, kaip mažos skruzdėlytės.
O dabar apie mitus. Ar girdėjote, kad Amerika prikimšta „ Makdonaldų“? Netikėkite. Pas mus jų daugiau. Kitas mitas, kad „Amerika pilka“. Na, sakykim, akmeninė. Nieko panašaus. Čikaga žalia ir graži. Amerikiečiai draugiški ir visada besišypsantys žmonės. Iš dalies tiesa, tik kiek tu esi įdomus tam draugiškam ir besišypsančiam žmogui, čia jau kitas klausimas. Ne kartą girdėjau, kad Amerikoje laaaaabai daug stambių žmonių. Tai dar vienas mitas. Gatvės pilnos sportuojančių, puikiai atrodančių vyrų ir moterų. Va taip. Ką mačiau, tą ir sakau.
Žinot, tai ką perskaitai knygoje, tai ką pamatai per televiziją – negali taip įvairiapusiškai atspindėti visų detalių, kaip tai pamatai „gyvai“. Esu dėkingas savo pusbroliui Petrui Šimkui, kad visą viešnagę mane kantriai lydėjo, stengdamasis kuo mažiau pasakoti ir kuo daugiau parodyti.
Linkiu ir Jums visiems gerų, įspūdingų mažesnių ir didesnių kelionių.
