Kontinentų dreifas: nuo globalaus pseudomokslo iki globalios teorijos

Dabartinio mokslo apie Žemę pagrindas yra supratimas apie tektoninių plokščių judėjimą – „plokščių“ (litosferos fragmentų) judėjimą sutartiniu Žemės „paviršiumi“, tiksliau, jos astenosferos – viršutinio mantijos sluoksnio – paviršiumi. Šis procesas dažnai vadinamas „kontinentų dreifu“. Per gan trumpą laiką (nuo 1912 m. iki maždaug 1967 m.) „kontinentų dreifo“ teorija buvo suformuluota, pagrįsta, atmesta, naujais duomenimis vėl atkurta, jau kaip šiuolaikinės planetologijos pagrindas (Detaliau apie tektonikos teoriją žr.м.: Yount, Lisa. Alfred Wegener: Creator of the Continental drift theory. Chelsea House, 2009 (bendra apžvalga); Frankel, Henry R. The continental drift controversy. Vol.I–IV. Cambridge University Press, 2012 (detalus tyrimas).

„Žemynai“ ir „kontinentai“ geografine prasme nėra tas pats, kas „plokštės. Pavyzdžiui, Australijos kontinentas daug mažesnis už Australijos plokštę. Eurazijos kontinentas apima kelias plokštes – Eurazijos, Indijos, Arabijos, Amūro, Ochotsko, Jangdzės, Sundo. O Afrikos kontinentas, esantis ant Afrikos plokštės, skyla į Nubijos ir Somalio plokštes, kurios, toldamos viena nuo kitos, sudaro tarpkontinentinį lūžį Somalio pusiasalyje. Todėl „kontinentinio dreifo“ arba „žemynų dreifo“ terminas nėra visai tikslus. Jis veikiausiai radosi 1924 metais, kai anglai vertėjai knygas „Die Entstehung der Kontinente und Ozeane“ (vok. „Kontinentų ir okeanų atsiradimas“) ne visai tiksliai išvertė terminą Verschiebung (vok. „poslinkis“) kaip continental drift (angl. „kontinentų dreifas“). Knygos autorius, vokiečių meteorologas Alfred Wegeneris (1880–1930), „poslinkiu“ vadino horizontalų kontinentų judėjimą. Wegeneris laikomas šiuolaikinės tektonikos pradininku.

Wegeneris toli gražu nebuvo pirmais mokslininkas, spėjęs, kad Žemės paviršius nėra nekintamas. Aplink viduržemio jūrą, aukštai kalnuose aptinkamos jūrinės fosilijos. Kriauklelės kalnų klintyse minimos dar Aristotelio veikaluose, o Naujųjų laikų mąstytojai XVI–XVII amžiuje spekuliavo teorijomis apie galimas šio reiškinio priežastis.

Afrikos ir Pietų Amerikos pakrantės linijų panašumas geografų dėmesį patraukė Didžiųjų geografinių atradimų epochoje, atsiradus Atlanto vandenyno žemėlapiams. Pirmasis nuomonę, kad Afrika ir Amerika kažkada buvo vienas darinys, 1596 metais išsakė flamandų geografas ir kartografas Abrahamas Ortelijus, labiau žinomas kaip „geografinio atlaso“ formato kūrėjas ir pirmojo pasaulyje atlaso sudarytojas. Ortelijus pastebėjo, kad Platono aprašytoji Atlantidos žūtis iš tiesų galėjo būti dviejų kontinentų atsiskyrimo aprašymas (Romm, James. A New Forerunner for Continental Drift. Nature 367, 1994 vasario 3 d.).

1620 metais Francis Baconas „Naujajame Organone“ nurodo Afrikos ir Amerikos kranto linijas kaip skaitytojams akivaizdų panašumą: „…pačioje pasaulio sandaroje –didelėse jo dalyse – nevalia numoti ranka į panašumo pavyzdžius. Tokie yra Afrika ir Peru sritis su kontinentu, besitęsiančiu iki Magelano sąsiaurio, nes gi ir toje ir kitoje srityje esama panašių sąsiaurių ir panašių iškyšulių, o tai ne atsitiktinumas“ (Francis Bacon. Didysis mokslų atkūrimas. XXVII. М., Соцэкгиз, 1935).

Įsivaizdavimas, kad Žemė nėra vienalytis akmeninis kamuolys, taip pat atsirado gan anksti, net jeigu neskaičiuosime Senovės graikų filosofų samprotavimų, koks pirminis elementas egzistuoja jos centre. Rene Dekartas XVII a. viduryje jau aprašė Žemę, susidedančią iš keturių sluoksnių, nors tada tai buvo grynai teorinis aprašymas, pagrįstas jo materijos, judėjimo ir Visatos teorijos išvadomis (Декарт, Рене. Первоначала философии. ч.4.).

XVII amžiaus antrojoje pusėje ir XIX a. pradžioje geologija ir artimi mokslai (mineralogija, paleontologija) pradėjo kaupti empirinius duomenis, kuriuos reikėjo apmąstyti. Principiniai klausimai, kuriuos bandė atsakyti tuo metu atsakyti besirandantis mokslas apie Žemę, buvo geologinių pokyčių sparta ir žemės prigimtis.

Pirmąją žemės plutos formavimosi teoriją XVIII amžiaus pabaigoje pasiūlė jau minėtas„neptūnizmo“ teorijos autorius Abrahamas Gotlobas Werneris. Bazaltą jis laikė stipriai mineralizuotu pirmykščio okeano, kadaise dengusio visą Žemę, purvu, o kitas uolienas bazalto kitimo produktais.

Huttonas manė, kad Žemė egzistavo amžinai ir nuolat atsinaujina.Vulkaninių reiškinių tyrimai, ypač – Wernerio mokinio Aleksandro Humbolto, leido suformuluoti alternatyvią, „plutonizmo“ teoriją apie vulkaninę uolienų prigimtį. Ją pirmą kartą iškėlė Jamesas Huttonas maždaug 1795 metais, tačiau savo išsivystymo viršūnę ji pasiekė trečiajame XIX amžiaus dešimtmetyje. Neptūnistų ir plutonistų debatuose ėmė rastis supratimas apie nuosėdinių, vulkaninių ir metamorfinių uolienų skirtumus (šiuolaikinis mokslas šias uolienas nagrinėja kaip tris bendro tektoninio ciklo dalis).

Huttonas taip pat suformulavo aiškų mokslinės geologijos principą, kad žemę formuoja gamtos jėgos, būdingos pačiai Žemei, o formavimasis vyksta ir dabar. Huttonas manė, kad Žemė egzistavo amžinai ir nuolat atsinaujina.

Dėl to, kaip būtent šios gamtos jėgos veikia, irgi buvo diskutuojama. Georgesas Cuvier, vienas iš paleontologijos pradininkų, manė, kad suakmenėjusios fosilijos ir pasislinkusių uolienų reljefai rodo, kad būta ir ankstesnių, katastrofų sunaikintų epochų. Cuvier manė, kad būtent taip galima paaiškinti, pavyzdžiui, randamus suledėjusių mamutų lavonu Sibire: sušalęs gyvūnas pastipo ir jį padengė sušalęs gruntas dėl staigaus ir ilgo temperatūros pažemėjimo. Ši teorija pavadinta „katastrofizmu“. Cuvier suformulavo ją daugelyje darbų, publikuotų nuo 1796 m. iki 1826 m., paskui ją vystė Cuvier pasekėjai.

Lyellas faktiškai sukūrė geologiją kaip savarankišką moksląAlternatyvi teorija tvirtino, kad geologiniai procesai vyksta itin lėtai. Šią teoriją 1826 – 1850 m. nuodugniai suformulavo ir argumentavo Charlesas Lyellas, „Geologijos pagrindų“ autorius. Šiame veikale reziumuojamos ir nuodugniai suformuluotos tuo metu turėtos žinios apie stratigrafiją ir geologinius regionus. Taip Lyellas faktiškai sukūrė geologiją kaip savarankišką mokslą, turintį tyrimo objektą, metodą ir apjungiamą laipsniškų ir labai lėtų pokyčių teorijos. Lyello požiūrį suformavo ugnikalnių ir ledynų tyrinėjimai. Lyellas atkreipė dėmesį, kad ledynai juda pastebimai, tačiau itin lėtai, o vulkanai turi formavimosi keliomis stadijomis požymių. Konkrečiau, Lyellas aptiko, kad Vezuvijus buvo išsiveržęs ir iki antikos istorijoje žinomo išsiveržimo, sunaikinusio Pompėją. Lyellas įvedė ir „geologinio laiko“ sampratą.

Lyello koncepcija buvo pavadinta „aktualizmu“ (literatūroje anglų kalba labiau paplitęs „uniformizmo“ pavadinimas). Įdomu, kad Charlessas Darwinas buvo Lyello pasekėjas ir nagrinėjo savo evoliucijos teoriją kaip biologinį uniformizmo atitikmenį, o Lyellas ilgai ją kritikavo, manydamas, kad būtini pagal Darwiną pokyčiai negali vykti taip sparčiai, kaip rodo paleontologijos duomenys. XIX amžiuje egzistavo dvi aktualizmo mokyklos: progresizmas, spėjęs, kad Žemės istorijoje gali mainytis labiau ir mažiau intensyvios geologinės epochos, ir permanentizmas, pagal kurį okeanai ir kontinentai egzistavo visada ir nekito, išskyrus kranto linijas. Permanentizmo teoriją nuo 1848 m. vystė amerikiečių geologas Jamesas Danas iš Yale’o universiteto. Dauguma XIX amžiaus geologų manė, kad Žemė visą laiką buvo daugmaž tokia nekintanti, kito tik jūros lygis ir reljefas.

Žemės amžius iš pradžių buvo vertinamas daugiau ar mažiau teoriškai.Žemės amžius iš pradžių buvo vertinamas daugiau ar mažiau teoriškai. M.V.Lomonosovas XVIII amžiaus viduryje manė, kad Žemės amžius yra keletas šimtų tūkstančių metų. Cuvier 75 tūkstančių metų amžių gavo eksperimentiškai, šaldydamas terelą – miniatiūrinį Žemės modelį. Charlesas Darwinas „Rūšių atsiradime“ (1859), nurodydamas Lyello duomenis apie Pietų Anglijos kreidos nuosėdas, kad dinozaurai išmirė prieš 300 milijonų metų. Dabar manoma, kad kreidos – triaso (K-T) išmirimas įvyko prieš 66 milijonus metų.

Johnas Thompsonas Kelvinas 1862 metais pabandė Žemės amžių nustatyti, tardamas, kad ji yra spinduliuojantis kūnas, vėstantis iš skystos būsenos, ir nustatęs Žemės šilumos laidumą, remdamasis šachtų temperatūrų diferencialu. Taip Kelvinas gavo labai nedidelę reikšmę – ne daugiau, nei 200 milijonų metų, o 1897 m. dar sutrumpino Žemės amžių iki 24 milijonų. Šio neatitikimo priežastis gan greitai paaiškėjo, kai buvo atrastas radioaktyvusis skilimas ir iškelta mantijos konvekcijos idėja – Kelvinas savo skaičiavimuose į šiuos reiškinius nebuvo atsižvelgęs.

Kai Ernstas Rezerfordas atrado pusinio skilimo periodą, buvo sukurtas izotopinio datavimo pagrindas, ir pirmąjį datavimą atliko pats Rezerfordas 1904 m. rudenį. Uolienos pavyzdys, datuotas pagal helį (radžio alfa skilimo rezultatas), parodė 40 milijonų metų amžių – beveik dvigubai daugiau už Kelvino skaičiavimus. Rezerfordo prisiminimuose pažymima, kad jo pranešimo klausėsi Kelvinas, ir jaunasis Nobelio premijos laureatas labai nerimavo, kaip fizikos patriarchas sureaguos į naujieną apie jo datavimo paneigimą:

Priartėjau prie svarbios vietos ir išvydau, kaip senasis erelis atgijo, atsimerkė ir įsmeigė į mane grėsmingą žvilgsnį! Čia mane pagavo įkvėpimas ir tariau:
– Lordas Kelvinas apribojo Žemės amžių, su ta sąlyga, jei nebus atrastas naujas duomenų šaltinis. Šis pranašiškas posakis susijęs su tuo, ką nagrinėjame šiandien, – su radžiu!“ Ir žiū, senukas man nusišypsojo.Eve, Arthur Stewart. Rutherford: Being the Life and Letters of the Rt. Hon. Lord Rutherford, O. M. The University Press, 1939.

Per keletą metų buvo gauta pakankamai duomenų, kad Žemės amžių reikia skaičiuoti milijardais metų ir „geologinis laikas“ įgavo dabartinį vaizdą. Didžiausią indėlį į radiochronologijos sukūrimą įnešė geofizikas Arthuras Holmesas (apibendrinantis jo darbas „Žemės amžius“ buvo išleistas 1913 metais). Jis pirmasis iškėlė mintį, kad mantijoje gali vykti pernešantys šilumą ir judinantys kontinentus konvekciniai procesai.

XIX amžiaus gale susiformavo susiformavo Žemės sandaros supratimas.

XIX–XX amžių sandūroje izostazė buvo priimta kaip viena iš svarbiausių geologijos teorijųGravimetriniai matavimai, kuriuos 1854 metais Himalajuose atliko George’as Everestas, parodė, kad kalnų masė didesnė už apskaičiuotą. Kalkutos arkivyskupas Johnas Henry’is Prattas ir Grinvičo observatorijos vadovas George’as Biddellis Airy’is šio reiškinio paaiškinimui pasiūlė žemiau plutos einančių „kalnų šaknų“ koncepciją. Pratto ir Airy’io modeliai turėjo bendrą bruožą – prielaidą, kad žemės pluta dideliame gylyje nuo slėgio įdumba arba išlinksta (tirštos mantijos koncepcija susiklostė vėliau). Pratto manymu, visų kalnų „šaknys“ yra viename lygyje, tačiau aukštesnius kalnus sudaro lengvesnės uolienos; Airy’io nuomone, kalnų uolienos vienodo tankio, o masyvesni kalnai turi gilesnes šaknis. Pagal šiuolaikinį supratimą, tai ne vienas kitą neigiantys, o vienas kitą papildantys modeliai. 1889 metais amerikiečių geologas Clarence’as Duttonas šį reiškinį pavadino „izostaze“. Izostazė leido paaiškinti daug anksčiau nesuprastų reiškinių, tarp kurių ir Fenoskandijos (Norvegijos, Švedijos ir Suomijos), nuo ledynų išsilaisvinusios vos prieš keletą tūkstantmečių, pakrančių kilimą. XIX–XX amžių sandūroje izostazė buvo priimta kaip viena iš svarbiausių geologijos teorijų.

XIX–XX amžių sandaroje seismografų technologija pagerėjo pakankamai, kad būtų galima šiuos prietaisus naudoti sisteminiams globaliems stebėjimams. Pirmą švytuoklinio tipo seismografą 1844 metais Britanijoje sukūrė Jamesas Forbesas (Dewey, James; Byerly, Perry. The Early History of Seismometry (to 1900). Bulletin of the Seismological Society of America. Vol. 59, No. 1. February, 1969). Pagrindinį Žemės sandaros atradimą atliko seismologas Richardas Dixonas Oldhamas, XIX amžiaus pabaigoje atradęs trijų tipų seismines bangas (pirmines P-bangas, antrines S-bangas ir paviršines bangas). 1906 m. Oldhamas aprašė žiedinį šešėlį aplink žemės drebėjimo epicentrą, susijusį su pirminių bangų lūžimu ir antrinių bangų sugėrimu Žemės branduolyje (Oldham, R. D. The Constitution of the Interior of the Earth, as Revealed by Earthquakes. Quarterly Journal of theGeological Society 62 (1–4), 1906).

Pagal šio žiedo plotį nuo 11 570 km iki 15 570 km nuo epicentro, arba nuo 104° iki 140°, Oldhamas nustatė, kad Žemės branduolio skersmuo sudaro maždaug 40% Žemės branduolio diametro. Pusiau skystos mantijos egzistavimas po litosfera iš pradžių buvo priimtas kaip „pagrįsta prielaida“. 1909 m. spalio 8 dieną kroatų seismologas Andrijus Mochorovičius, analizuodamas žemės drebėjimą Pokupėje aptiko „Mochorovičiaus paviršių“ – zoną, kurioje išilginių seisminių P–bangų sklidimo greitis kito šuoliškai. Mochorovičiaus paviršius buvo nuo 5 iki 70 kilometrų gylyje ir veidrodiškai atkartojo virš jo esančios vietovės reljefą, kas patvirtino plastiškos mantijos ir įsiskverbusių į ją „kalnų šaknų“ hipotezę.

1909 metais Bernaras Brune Prancūzijoje pirmą kartą aptiko senovinės lavos pavyzdį, kurio paleomagnetinis laukas buvo nukreiptas priešinga kryptimi – šiaurinis į pietus, o pietinis į šiaurę. Paleomagnetizmas gali fiksuoti domenų (magnetinių dipolių) kryptį geležies turinčiose uolienose. Jeigu uoliena įkaista iki aukštesnės už Kiuri tašką temperatūros – pavyzdžiui, ugnikalnio išsiveržimo momentu, – ji praranda magnetines savybes, tačiau uolienai vėstant, Žemės magnetinis laukas vėl ją įmagnetina, orientuodamas domenus pagal to sustingimo momentu buvusias magnetinio lauko linijas. Šį reiškinį 1926 m. darsyk ištyrė pagal Mandžiūrijos bazaltą japonų mokslininkas geologas Motonori Matujama. Matujamos ir Brune tyrimai nustatė, kad Žemės magnetinis laukas, kuriamas geležies ir nikelio branduolio, anksčiau kelis kartus keitė poliariškumą iš pietų į šiaurės.

Taip atsirado šiuolaikinis Žemės sandaros supratimas – išskyrus supratimą apie santykinai „tirštą“ viršutinę mantijos dalį, astenosferą. Jos egzistavimo prielaidą 1914 metais iškėlė Yale’o geologijos profesorius Josephas Barrellas, tačiau eksperimentiškai astenosferą aptikti pavyko tik išanalizavus itin galingo 1960 m. Valdivia žemės drebėjimo Čilėje duomenis.

Kas būtent keičia reljefą, liko neaišku ir XIX–XX a. tai buvo aiškinama dviem teorijomis. Pagal vieną, Žemė plečiasi; pagal kitą – traukiasi. Plėtimosi šalininkai siūlė kelis plėtimosi mechanizmus (šiluminį, akrecinį ir t.t.), traukimosi šalininkai daugiausiai rėmėsi prielaida apie laipsnišką Žemės vėsimą. Abi hipotezės egzistavo lygiagrečiai, buvo kritiškai analizuojamos, ir nė viena iš daugybės jų versija nesuteikė patenkinamo stebimų faktų paaiškinimo.

Atsiradus plokščių tektonikai, spekuliacijos Žemės plėtimosi ar traukimosi tema tapo nebeaktualios ir buvo pamirštos: naujoji teorijas išsprendė visas problemas. Tačiau vos prieš keletą metų gauti duomenys parodė, kad Mėnulis ir Merkurijus traukiasi, o štai Žemės skersmuo praktiškai nekinta (NASA/Jet Propulsion Laboratory. It’s a small world, after all: Earth is not expanding, NASA research confirms. ScienceDaily. ScienceDaily, 17 August 2011; Than, Ker. The Moon Has Shrunk, and May Still Be Contracting. Newfound features hint moon has gotten smaller in recent past. National Geographic News, 19.08.2010; Redd, Nola Taylor. Tiny Planet Mercury Is Shrinking Fast. Space.com). Gali būti, kad būtent dėl to, kad Žemėje vyksta aktyvi tektonika, kuri kituose Saulės sistemos kūnuose neužfiksuota, ir leidžia jai išsaugoti stabilius matmenis. Tačiau šioje apybraižoje svarbu pažymėti, kad abi teorijos taikytos reiškinių, kuriuos paskui apėmė Wegenerio teorija, paaiškinimui.

1858 metais Antonio Snider-Pellegrini aprašė hipotetinę katastrofą, per kurią anglies periode pasidalino Atlantidos kontinentas skilo, sudarydamas Atlanto vandenyną – jo nuomone, tai paaiškino bendras fosilijas visų kontinentų akmens anglyje. Šio skilimo mechanizmo jis neaprašė, bet veikiausiai laikėsi besiplečiančios Žemės prielaidos. Devintajame XIX amžiaus dešimtmetyje Snider-Pellegrini hipotezę apie vieną superkontinentą ir jo skilimą dėl Žemės plėtimosi pratęsė italų geologas Roberto Mantovani, kurio paskutinis šį klausimą nagrinėjęs darbas publikuotas 1909 metais.

Žymus austrų geologas, Vienos universiteto profesorius Eduard Suess devintajame XIX amžiaus dešimtmetyje, vadovaudamasis įsivaizdavimu apie „besitraukiančią Žemę“, išvystė teoriją, pagal kurią geologinėje Žemės istorijoje okeanai ir kontinentai daug kartų mainėsi vietomis: vienos kontinentų dalys leidosi, tapdamos okeanais, kitos kilo, tapdamos kontinentais. Suessas pirmasis, nors ir dėl neteisingų priežasčių, iškėlė prielaidą, kad Viduržemio jūra – senovinio okeano, kurį jis pavadino Tetija, dalis.Šis vandenynas, manė Suessas, skyrė du senovinius supkontinentus, Atlantidą ir Gondvanalendą. Suessas manė, kad būtent hipotetinis Gondvanalendo egzistavimas paaiškina visų kontinentų suakmenėjusiose liekanose randamą glosopteriksą (šis medis anksčiau vadintas „medišku paparčiu“, dabar jis priskiriamas plikasėkliams, artimiausi jo giminaičiai – pušūnai, ginkgo ir sagos palmė ir tikrasis sagas) (Suess, Eduard. Das Antlitz der Erde. Vol.1–3, 1885–1909).

Galiausiai, 1908 metais amerikiečių glaciologas Frank Bursley Taylor išsakė hipotezę apie horizontalų kontinentų slinkimą. Tayloro nuomone, vien vertikalus plokščių judėjimas negali paaiškinti kalnodaros procesų ir jo tirtos kalnų grandinės galėjo rastis tik dėl kolosalaus šoninio spaudimo. Tayloras atsisakė Žemės plėtimosi ir traukimosi hipotezių ir spėjo, kad kontinentų slinkimo procesą sukelia gravitacinė Mėnulio įtaka. Pasak Tayloro, iš pradžių kontinentų masė buvo susikaupusi prie ašigalių ir Mėnulio trauka nutempė kontinentus link pusiaujo, kur jie vienas su kitu susispaudė. Tayloro požiūris buvo labai artimas Wegenerio, ir pradinis „kontinentų dreifo“ teorijos raidos etapas dažna vadinamas „Tayloro – Wegenerio hipoteze“.

Tokia tad buvo geologijos mokslo padėtis, kai Alfredas Wegeneris 1912 metais pristatė savo versiją apie „kontinentų ir okeanų radimąsi“ dėl horizontalaus kontinentų judėjimo.

Wegeneris gavo matematiko ir astronomo išsilavinimą ir baigęs mokslus, ėmėsi sparčiai besivysčiusios meteorologijos. Jį domino Grenlandija. Wegeneris buvo patyręs poliarininkas, dalyvavo keliose ekspedicijose, įvedė oro pavyzdžių ėmimo aerostatais ir ledo kernų rinkimo praktikas. Kontinentų dreifo teorija Wegeneriui buvo nelyginant profesionalus hobis. Šią teoriją jis vystė nuo 1912 m. iki 1926 m., iš pradžių straipsniuose, o po to ir knygoje, kurios nauji leidimai vis pasirodydavo,

Wegenerio teorijos pradžios taškas buvo nepritarimas „sąsmaukų“ idėjai atsiradus naujos medžiagos, tačiau niekada neužsėmė ja kaip pagrindine savo veikla. Visuomenės dėmesį Wegenerio teorija patraukė XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje, kai Wegeneris savo teoriją jau buvo gerokai išplėtojęs.Wegenerio teorijos pradžios taškas buvo nepritarimas „sąsmaukų“ idėjai, kurios, pagal tuomet įsitvirtinusią nuomonę, periodiškai sujungdavo kontinentus, mažėjant jūros lygiui – būtent per šiuos periodus kontinentai apsikeisdavo iškastine flora ir fauna. Wegeneris atkreipė dėmesį, kad jeigu izostazės teorija teisinga, tai „sąsmaukos“ negalėtų egzistuoti. Dar Wegeneris nurodė, kad atradus radioaktyvius elementus, galima spėti, kad Žemę iš vidaus kaitina radioaktyviojo skilimo energija, tad nėra pagrindo manyti, jog ji vėsta ir traukiasi. Wegeneris rėmėsi prielaida, kad Žemės paviršiaus plotas bei okeanų ir kontinentų santykis visada buvo daugmaž toks pat.

Dar Wegeneris atkreipė dėmesį į Suesso išskirtus du chemiškai besiskiriančius sluoksnius: retesnis, daugiausia granitinis, stora kontinentinė pluta („sialas“ – SiAl, nuo moksl. -lot. „aliumoslikatai“) ir tankesnės, daugiausia bazaltinės, plonos okeaninės plutos („sima“ – SiMa, nuo moksl.-lot. „magnio silikatai“). Kontinentai iš sialo guli ant simo sluoksnio, kuris nuo slėgio ima elgtis kaip labai tankus skystis, ir šiuo paklotu kontinentai slenka, išspausdami okeanus į kitas vietas ir keisdamiesi dėl skilimų ir susidūrimų. Wegeneris Išanalizavo gerai jo pažįstamos Grenlandijos ir kitų Šiaurės Atlanto taškų per šimtą metų surinktus geodezinius duomenis ir gavo 8 – 36 metrų per metus poslinkio reikšmę (Wegener, Alfred. Die Entstehung der Kontinente und Ozeane. Druck und Verlag von Friedr. Vieweg & Sohn. 1920. Kap. 7, s.127). Pagal dabartinius duomenis, Wegeneris apsiriko dviem dydžio eilėmis, realus plokščių greitis tuose taškuose yra 2–3 cm per metus.

Wegeneris manė, kad kontinentai juda drauge su kontinentiniu šelfu, o lygios ir plokščios okeanų abisalinės lygumos – paviršius, kuriomis jie slenka. Dabartinė plokščių tektonika išsiaiškino, kad plokštės baigiasi prie vandenyno vidurio kalnagūbrių – tai pagrindinis skirtumas nuo Wegenerio požiūrio. Pažymėtina, kad ankstyvuosiuose Wegenerio darbuose kyla mintis apie okeano plutos trūkimo per vidurio kalnagūbrius galimybę, tačiau vėlesniuose leidimuose, patariamas recenzentų, šios idėjos atsisakė – ir, kaip parodė ateitis, visiškai be reikalo. Tačiau Wegeneris dar neturėjo duomenų, kuriuos gavo vėlesnė geologų karta, užtat maksimaliai panaudojo ir apdorojo visus prieinamus duomenis.

Per kelis knygos leidimus Wegeneris surinko daug duomenų, patvirtinančių kontinentų judėjimą. Be glosopterikso fosilijų paplitimo anglies periode, jis surinko duomenis apie permo gėlavandenių mezozaurų, triaso listrozaurų ir cinogatų paplitimą. Wegeneris atkreipė dėmesį į tai, kad sausumos sliekų paplitimą visuose kontinentuose, drauge su geografiškai atskirtomis rūšimis (sraigėmis, gėlavandeniais ešeriais) ir tam tikrų kontinentų endemikais (Australijos sterbliniais). Wegeneris surinko duomenis apie kalnų uolienų ir geografinių formacijų panašumą išilgai spėjamų kontinentų išsiskyrimo ribų (tarp kurių ir abu Šiaurės ir Pietų Atlanto krantai) ir kalnodaros atitikimą iki pat gūbrių, o būtent, Keipo kalnų Pietų Afrikoje ir Sierra de la Ventana kalnų Argentinoje. Jis taip pat atkreipė dėmesį į moreną (smulkių nugludintų akmenų sluoksnis, būdingas ledynų judėjimo pėdsakas) Dekano plokščiakalnyje Indijoje ir tropines suakmenėjusias fosilijas Špicbergene.

Remdamasis šiais ir daugybe kitų duomenų, Wegeneris rekonstravo tokią pasaulio paleogeografiją. Viršutiniame paleozojuje (akmens anglies ir permo periodai) bei žemutiniame mezozojuje (triasas) Žemėje buvo tik vienas superkontinentas (vok. Urkontinent), kuriam Wegeneris suteikė gal kur pasiskolintą Pangėjos (gr. „Visa Žemė“) pavadinimą. Pangėją supo pasaulinis Panatlaso vandenynas (gr. „Visa Jūra“). Prieš 200 ir 180 mln metų, juros periode, Pangėja suskilo į du kontinentus, tarp kurių susidarė Tetijos okeanas. Wegeneris pietinį kontinentą pavadino Gondvana, kaip ir Suessas, o šiaurinio kontinento – Laurazijos – pavadinimą pasiūlė jo pasekėjas, Pietų Afrikos kompanijos „De Beers“ vyr. geologas Alexander du Toit 1937 m. Kreidos ir triaso periodų sandūroje, prieš 65 mln metų, visi dabartiniai kontinentai vienas nuo kito atsiskyrė, išskyrus Australiją, iki galo dar neatsiskyrusią nuo Antarktidos. Indijos subkontinentas tuo metu buvo daug piečiau ir judėjo link Azijos, su kuria galiausiai susidūrė ir suformavo Tibetą ir Himalajų kalnus. Ši Wegenerio paleorekonstrukcija iš esmės sutampa su dabartine; pagrindinis skirtumas tas, kad Wegeneris manė, jog triaso periode ašigalių precesija smarkiai nukreipė Žemės ašį ir klimato juostas visuose kontinentuose.

Wegeneris nesiėmė nagrinėti, kokia jėga judina kontinentus, pareiškęs, kad „geologija dar laukia savo Niutono“Wegeneris nesiėmė nagrinėti, kokia jėga judina kontinentus, išsakęs hipotezę apie Koriolio jėgą, „bėgimą nuo ašigalių“ (masės pasislinkimą link pusiaujo dėl Žemės sukimosi ir gravitacijos), potvynio jėgos, konvekcijos SiMa sluoksnyje, ir pastebėjęs, kad „geologija dar laukia savo Niutono“.

Mokslo bendruomenė į Wegenerio teoriją dėmesį atkreipė XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje, kai išėjo jau trečiasis Wegenerio knygos leidimas. Atsirado šiek tiek Wegenerio šalininkų. Jau minėtas Arthuras Holmesas pateikė Wegeneriui idėją, kad kontinentus judinanti konvekcija vyksta mantijoje. Alexanderis du Toitas 1923 metais atlikęs ekspediciją į P. Ameriką, paliudijo, kad Brazilijos nuosėdinių formacijų stratigrafija – Transvaalio stratigrafijos kopija ir nurodė daug Wegenerio klaidų, kurių ištaisymas jo teoriją padarė dar labiau tikėtina.

Du Toito kolega Reginaldas Aldworthas Daly’is, sukūręs hipotezę apie astenosferą, padėjo išspręsti Wegenerio kritikų nurodomą problemą. Jeigu okeaniniai SiMa bazaltai tokie plastiški, kad jai juda granitiniai SiAl kontinentai, tai vandenynų kalnagūbriai ir gilios įdubos (pavyzdžiui, Marianų įduba, su Challengerio gelme, pačiu giliausiu pasaulinio vandenyno tašku) negali egzistuoti – jie turi išsilyginti, kaip abisalinės lygumos, o taip nėra. Daly padarė prielaidą, kad po SiMa sluoksniu esanti Barrello astenosfera panaši į stiklą: mechaniškai veikiant, trapi, tačiau aukštoje temperatūroje ir nuolat slegiama, tampa plastiška (dabartinis supratimas kiek skiriasi nuo Daly suformuluotojo).

Dar vienas Wegenerio šalininkas, olandų geologas Willem van Waterschoot van der Gracht, aptiko okeano, užsivėrusio kaledoninės kalnodaros metu (ordovikas ir devono pradžia), požymius – šiuolaikinėse rekonstrukcijose tai Japeto vandenynas. Van der Grachto aptiktas reiškinys plokščių tektonikoje vadinamas „superkontinentų ciklu“ – maždaug kartą per 200–500 milijonus metų Žemės plokštės susijungia į vientisą superkontinentą, kuris paskui vėl suskyla. Japeto vandenyno, pagal dabartinę rekonstrukciją atsiradusio dėl seniau nei prieš pusę milijardo metų suskilusio superkontinento Panotijos, užvėrimas sukūrė Wegenerio Pangėją. „Superkontinentų ciklą“ aprašė jau kitos kartos geologas, vienas iš plokščių tektonikos kūrėjų John Tuzo Wilson – kurio garbei ciklas pavadintas „Wilsono ciklu“.

Tačiau dauguma tiek Europos, tiek ir JAV geologų Wegenerio teorijai priešinosi. Kadangi meteorologas Wegeneris įsibrovė į svetimą teritoriją ir kadangi Wegenerio tyrimas buvo metatyrimas (rėmėsi ne nuosavais lauko tyrimais,o mokslinės literatūros tyrimais), nusipelniusių geologų požiūris buv kaip į nekompetentingą diletantą. Įdomu, kad Wegenerio kritikai atakavo jį iš mokslo progreso pozicijų: seismologas Bailey Willisas, „sąsmaukų koncepcijos“ šalininkas, pareiškė, kad Wegenerio teorija atsiliko nuo šiuolaikinio mokslo, kaip fizika iki Piero ir Marijos Kiuri darbų. 1926 metais van der Grachtas Niujorke sukvietė Wegenerio teorijos aptarimo simpoziumą. Jame Wegenerį palaikė tik Van der Grachtas ir Tayloras – kiti geologai pagerbė Wegenerį, kruopščiai ir rimtai iš visų pusių ir požiūrio taškų jo darbą sukritikuodami. Svarbiausias simpoziumo priekaištas buvo, kad Wegeneris faktus nagrinėja pasirinktinai, atsižvelgdamas tik į tuos, kurie atitinka jo teoriją. Wegeneris pritaiko sprendimą pagal užduotį ir todėl tokio būdo laikyti moksliniu negalima, nusprendė simpoziumas.

Wegenerį, panašu, tokia kritika ne itin nuliūdino. 1929 metais jis išleido paskutinįjį „Kontinentų ir okeanų kilmės“ leidimą ir ėmė ruošti dar vieną, jau ketvirtą, ekspediciją į Grenlandiją – seisminiu būdu matuoti ledo skydo storį pačiame salos centre. 1930-ųjų metų ekspedicijoje jis per sunkų žiemojimą ir mirė nuo širdies priepuolio.

Po Wegenerio mirties „kontinentų dreifą“ rimtai vertino tik nedaugelis mokslininko šalininkų, o daugeliui ortodoksiškų geologų tai buvo marginalinė teorija, mokslinis vėjavaikiškumas. Vieni profesoriai apie šią teoriją studentams išvis nepasakojo, kiti tik laidė jos adresu juokelius. Bet jeigu Wegeneris būtų pragyvenęs dar 30 metų, būtų galėjęs sulaukti naujojo savo teorijos triumfo – kurį smarkiai priartino Antrasis pasaulini karas ir dar labiau – Šaltasis karas.

Antrasis pasaulinis karas, kaip ir Pirmasis, buvo intensyvaus povandeninio karo prieš transporto maršrutus ir priešininkų karo laivus, scena. Šaltojo karo metu povandeniniai laivai irgi buvo labai svarbūs – ir kaip lėktuvnešių naikinimo priemonė, ir jau vėliau kaip povandeniniai raketnešiai. Povandeninių laivų naudojimas greitai pagerino akustinę žvalgybą ir paskatino efektyvių sonarų ir magnetometrų kūrimą, galinčių aptikti priešo laivus pagal atsispindėjusį aidą. Tačiau tie patys prietaisai imti naudoti ir okeanografijoje – norint kariauti po vandeniu, būtina žinoti okeano dugno reljefą. O dėl atsiradusio branduolinio ginklo reikėjo smarkiai patobulinti seisminės žvalgybos priemones, kuriomis būtų galima fiksuoti branduolinio ginklo bandymus. Tai buvo ir jautresni seismografai, ir naujos seisminės stotys tokiose vietose, kur priešininko neužstojo Žemės branduolio akustinis „Oldhamo šešėlis“. Mokslų apie Žemę biudžetai smarkiai išaugo, pagerėjo ir materialinis aprūpinimas, ir laboratorinė prietaisų bazė. Dabar tai buvo gynybos klausimas, o tai reiškia, mokslą ėmė finansuoti nebe šykštūs privatūs sponsoriai, o dosnūs valstybių biudžetai. Dėl to penktajame, šeštajame XX a. dešimtmetyje okeanografai, visų pirma JAV, gavo daugybę naujų duomenų – šimtus ir tūkstančius kartų daugiau, nei turėjo iki karo. O kai ši kritinė masė susikaupė, išryškėjo keli nuostabūs fenomenai.

Ketvirtajame dešimtmetyje seismologas Maurice Ewing, ortodoksinės geologijos šalininkas, išsiaiškino, kad vandenyno dugne Žemės pluta itin plona ir joje praktiškai nėra granito – būtent to galima tikėtis pagal Wegenerio teoriją.

Šeštojo dešimtmečio viduryje amerikiečių geologai – Allanas V. Coxas, Richardas Dowellas ir Brentas Dalrymple’as, siekdami suprasti, kaip reguliariai kinta Žemės magnetinis laukas, atliko tiek kontinentinių, tiek ir okeano dugno kernų uolienų paleomagnetinę analizę. 1959 metais buvo publikuota pirmoji paleomagnetinė skalė, kurioje matėsi, kad planetos istorijoje pakaitomis eina laikmečiai (chronai) – tiesioginio ir atvirkštinio magnetizmo periodai. Chronai gali trukti nuo kelių šimtų tūkstantmečių (mūsų laiku) iki poros dešimčių milijonų metų (kreidos periodas). Magnetinis laukas tarp chronų kinta itin sparčiai, per keletą amžių ar netgi dešimtmečių. Iš pradžių jo intensyvumas mąžta 10–20 kartų, o paskui vėl ima augti, tačiau jau priešingo poliariškumo.

1952 metais Ewingo bendradarbiai Kolumbijos universiteto okeanografijos centre Bruce’as C. Heezenas ir Marie Tharp, pagal sonarų duomenis sudarinėdami Šiaurės Atlanto dugno žemėlapį, išvydo, kad Vidurio Atlanto kalnagūbris susideda iš dviejų viršūnių grandžių su tarp jų esančiu tarpekliu – tiksliai taip, kaip ir turi atrodyti Žemės plutos lūžių lygumos Žemės kontinentuose. Pasakojama, kad Heezenas, iš Tharp profilio supratęs, kas būtent yra prieš jį, sušuko: „Negali būti, juk tai kontinentų dreifas“. Papildę savo žemėlapį žemės drebėjimų duomenimis, Heezenas ir Tharp išsiaiškino, kad žemės drebėjimų epicentrai išsidėstę tomis pat linijomis, aiškiai rodančiomis plutos lūžio vietas, ir daugybė jų nuolat vyksta po vandeniu, išilgai viduriniųjų kalnagūbrių.

1956 m. rudenį Heezenas ir Tharp, vadovaujami dabar jau buvusio ortodokso Ewingo, Amerikos geofizikų asociacijos posėdyje pranešė, kad visi pasaulio povandeniniai kalnagūbriai formuojasi abipus Žemės plutų skilimų, be to, kai kurie iš jų pereina į antžemines lūžio lygumas – pavyzdžiui, Afaro depresija Etiopijoje eina į Raudonąją ir Arabijos jūrą. Pagal viską sprendžiant, lygumos – ne kas kita, kaip plutos „neišgydomos žaizdos“, iš kurių nuolat liekasi karšta lava, kurianti naują Žemės plutą. Šis atradimas padėjo Tharp patekti į pirmąją gyvenime okeanografinę ekspediciją – lig tol ji vandenyną tyrinėjo tik sausumoje, remdamasi prietaisų rodmenimis, iki 1965-ųjų metų JAV moterų į tyrimų laivus nepriimdavo.

1955 metais Keithas Runcornas iš Kembridžo aptiko, kad skirtingo amžiaus Europos uolienų paleomagnetiniai duomenys rodo magnetinio ašigalio migraciją. Paaiškėjo, kad Europoje šie mikroskopiniai „kompasai“ palaipsniui pasisuka taip, lyg proterozojaus eone šiaurinis magnetinis polius būtų buvęs Havajuose, o nuo triaso periodo – maždaug ten, kur ir dabar. Magnetiniai ašigaliai chrono periodu išties migruoja, tačiau, iš vienos pusės, daug sparčiau, 10 – 50 kilometrų per metus greičiu, o iš kitos – per visą stebėjimų laiką jis nė karto nebuvo nuklydęs už poliarinio rato ribų. Įsivaizduoti, kad Žemės geležies ir nikelio branduolys,kuriantis magnetinį lauką nukrypo no ašigalio per 70°, sunkiau, nei įsivaizduoti jo poliariškumo keitimąsi ar kontinentų dreifą – Žemės branduolio giroskopinis momentas kolosalus. Kai Runcornas išvyko į ekspediciją JAV, problema dingo: to paties amžiaus amerikietiškų akmenų magnetinė orientacija buvo visiškai kitokia. Magnetiniai poliai nejudėjo. Tai reiškia, judėjo patys kontinentai.

Tais pačiais 1955–1956 metais okeanografai Ronaldas George’as Masonas ir Arthuras Ruffas iš Scrippso okeanografijos centro La Jolla (Pietų Kalifornijoje) sudarė Rytų Ramiojo vandenyno kalnagūbrio magnetinius žemėlapius. Iš abiejų kalnų grandinės pusių driekėsi simetriškos priešingo magnetinio poliariškumo juostos, tad nespalvotas atvaizdas priminė zebro nugarą.

Sukauptos informacijos pakako, kad Princetono geologijos fakulteto dekanas, okeanografas Harry’is Hammondas Hessas, Antrojo pasaulinio karo metais surinkęs geriausią pasaulyje duomenų apie vandenyno dugną bazę, ir jo kolega karinis okeanografas Robertas S. Dietzas iškėlė prielaidą, kad konvekcija astenosferoje per vidurinius lūžius išspaudžia lavą, atskirdama Žemės plutos plokštes. Karštesnė lava pakyla aukščiau kalnagūbrio lygio ir nuteka per abi jo puses. Taip šalia kalnagūbrio susidaro nauja plutos juostelė ir Žemės plutos plokštės juda. Tuo pat metu kitose vietose, kur, plutos fragmentai susiduria, pluta trupa ir byra į mantiją. Taip palaikoma medžiagų apytaka Žemėje (tuo Hessas padėjo kryžių ir ant Žemės plėtimosi ir traukimosi teorijų).

1963 metais Frederickas Vine’as ir Drummondas Matthewsas iš Kembridžo, bei nepriklausomai nuo jų Lawrence’as Morley’is iš Toronto, remdamiesi Hesso ir Dietzo teorijomis apie vandenynų dugno plėtimąsi, paaiškino, iš kur atsirado zebriški dryžiai. Priešingo poliariškumo juostos išilgai povandeninių kalnagūbrių, žymi datas, kada buvo sukurtos šios Žemės plutos dalys. Aušdama lava įmagnetėja, ir pagal Coxo – Dowello – Dalrymple’o skalę galima nustatyti jos amžių. Teorija labai greitai pasitvirtino, tyrinėjant naujus vandenyno kalnagūbrius: juostos ėjo išilgai jų, be to, tiksliai pagal paleomagnetizmo skalę. Geologija, lig tol buvusi didžiąja dalimi aprašančiu mokslu, ėmė įgyti nežinomų reiškinių numatymo galimybes.

Vienas iš šių tyrėjų, jau mums pažįstamas John Tuzo Wilsonas, plokščių tektonikos formavimąsi baigė 1965 m. straipsniu „Naujos lūžių klasės ir jų įtaka kontinentų dreifui“. Šiame straipsnyje Wilsonas, aprašydamas plutos fragmentą, pirmą karą panaudojo terminą „plokštė“, išvardino septynias pagrindines litosferos plokštes ir aprašė tris pagrindiniu jų lūžių tipus: divergentinį, kai plokštės tolsta viena nuo kitos ir sukuria naują okeaną, jei lūžis eina kontinento pakraščiu, arba nauja vandenyno dugno pluta, jei tai vandenyno vidurio kalnagūbris; konvergentinį, kai plokštės artėja viena prie kitos ir tankesnė okeaninės plutos dalis nyra po kontinentine (subdukcija), o išsilydžiusi jos medžiaga kontinente kuria vulkaninį lanką, o vandenyne – vulkaninių salų grandines (kartais, kai susitinka dvi kontinentinės dalys, Žemės pluta sustorėja ir susidaro geologiškai aktyvūs aukšti kalnai – pavyzdžiui, susiduriant Indijos ir Eurazijos plokštėms, susiformavo Himalajai); transforminį, kai plokštės lyg trinasi viena su kita šonais, sukurdamos prie lūžio linijos skersinius plyšius ir sukeldamos žemės drebėjimus jo galuose; klasikinis tokio lūžio pavyzdys – iš kino filmų žinomas San Andreas lūžis Kalifornijoje (filmuose mėgstama vaizduoti, kaip išilgai San Andreas lūžio išsidėstęs San Franciskas, Silicio slėnis ir Holivudas nugarma Ramiojo vandenyno dugnan, tačiau būtent tai su transforminio tipo lūžiu taip nutikti niekaip negali).

Neseniai iki tol Wilsonas pateikė Havajų salų atsiradimo paaiškinimą. Pasak Wilsono, šioje Žemės rutulio vietoje dėl kažkokios priežasties egzistuoja stabilus karštasis takas, kitaip „mantijos kuokštas“ – kylantis konvekcinis mantijos srautas, kaitinantis plutą. Tuo tarpu plokštė juda savo ruožtu, ir toje vietoje, kur yra karštasis taškas, atsiranda, o po to gęsta ugnikalnis. Užgesusius vulkanus ardo erozija ir jie palengva panyra po vandeniu, virsdami gajotais – povandeniniai kalnai plokščiomis viršūnėmis. Įkandin pagrindinės Havajų salos su ugnikalniu Mauna a Wākea, aukščiausiu pasaulio kalnu (10 km, jei matuotume nuo povandeninės papėdės iki viršūnės), nusitęsė 129 ugnikalnių grandinė, pamažu virstanti iš salų Imperatoriškaisiais povandeniniais kalnais, einančiais iki pat Kamčiatkos. Seniausio iš jų amžius – 82 mln metų.

1966 metais plokščių tektonikos kūrimas iš esmės buvo baigtas, tai įtvirtino trys konferencijos, vykusios nuo 1966 m. balandžio iki 1967 m. Mokslo revoliucijos dalyviai suformulavo pagrindinius atradimus bei sampratas, ir 1968 metų rugsėjį straipsnis „Seismologija ir nauja globali tektonika“ aprašė naują mobilios ir „gyvos“ Žemės modelį. Amerikiečių geologų pasiekimai labai greitai paplito ir buvo priimti visame pasaulyje kaip darni Žemės planetos sandaros teorija. Dabartinėje Žemės plokščių tektonikoje lieka dar daug neaiškių ir ginčytinų vietų, tačiau žiūrint bendrai, teorija pasiteisina. Pati globalioji hipotezė – kad litosferos plokštės iš tiesų juda, – buvo patvirtinta beveik po pusės amžiaus, kai GPS jutikliai visuose kontinentuose ėmė fiksuoti savo poslinkio vektorius.

Taip Wegeneris, svajodamas apie „geologijos Niutoną“, pats po mirties juo tapo. Tuo pačiu metu, kai buvo sukurta plokščių tektonika, mokslo istorikas Thomas Kuhnas išleido savo knygą „Mokslo revoliucijų struktūra“, kur XVI–XVII amžių mokslinės revoliucijos pavyzdžiu aprašė, kaip kinta mokslo paradigma. Humanitariniuose moksluose teorijos prognozavimo galios įrodymų pasitaiko retai, tačiau ciklas, kurį įveikė Wegenerio teorija, daug kuo panašus į Kuhno aprašytąjį – ir tame yra savotiška istorijos ironija, kad Kuhnui aprašant istorinį paradigmos poslinkio ciklą, kitas toks ciklas ryžtingai baigėsi tiesiog jo kaimynystėje (Kuhnas buvo Princetono profesoriumi nuo 1964 m. ir gali būti, dalinosi stalu su okeano dugno plėtimosi atradėju Hessu).

Alfredo Wegenerio istorija – ne vienintelis pasiekimas, atliktas laisvu laiku. Niutono mechanika alchemikui Niutonui irgi nebuvo gyvenimo tikslas. Wegenerio pavyzdys įdomus tuo, kad parodo: atkakliems diletantams žmogiškosios minties raidoje yra atskira ypatinga vieta. Jie nėra tokie gilūs, kaip specialistai, tačiau geba apžvelgti specialistams neprieinamas platumas ir gali sau pasikėsinti į nejudamą ortodoksiją, kurios nepastebi, nes jų akys neprimuilintos ilgamečiais darbais visų pripažįstama kryptimi. Diletantai savo vietoje atsiduria retai ir dažniausiai pasirodo esantys neteisūs, tačiau kartkartėmis tik diletantas geba žengti lemiamą žingsnį ir „pasinerti kaip erezijon, į negirdėtą paprastumą“* naujos globalios ir tikros teorijos.

Kita knyga, savo laiku taip pat pakeitusi paradigmą – šį kartą religinę, teisingai aprašė tokią situaciją: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.“**.