Kalninė pušis Lietuvoje niekada neaugo natūraliai. Akivaizdu, juk čia – lygumų ir žemų kalvų kraštas, tačiau kalnine pušimi mūsų šalyje apsodinta daugiau kaip 4000 ha ploto. Nors gamtininkai šio įvežtinio medžio nelabai mėgsta, tačiau realybė priverčia net steigti kalninių pušų genetinius draustinius.
Kalninė pušis yra nereiklus nei dirvai, nei klimatui medis. Medeliai vieni iš nedaugelio, kurie gali įsitvirtinti atšiauriose kalnuose ir augti beveik 3000 m aukštyje. Dėl savo šakų sistemos kalninė pušis nėra tinkama medienos pramonei. Ji atrodo lyg paprasta pušis be kamieno, tad lentų neišpjausi, tačiau šio medžio šaknų sistema yra ypatinga. Dėl jos augalas ir atsidūrė Lietuvoje.
Kalninė pušis Lietuvoje pradėta sodinti XIX amžiuje. Dreifuojančios smėlio kopos tuo metu pastoviai grasindavo Kuršių nerijoje įsikūrusiems žvjeų kaimams.
Kuršių nerija senovėje buvo apaugusi lapuočių miškais. Sunkiomis sąlygomis augę medžiai pasižymėjo itin tvirta ir kokybiška mediena, tad buvo be saiko kertami laivų statybai ir medžio anglies gamybai. Iškirtus medžius prasidėjo nekontroliuojama paviršiaus erozija, atidengti didžiuliai smėlio klodai ir smėlis užpustė ne vieną kaimą.
Tuo metu kraštą valdę vokiečiai ėmėsi didžiulio tiems laikams miškotvarkinio projekto. Iš Karpatų buvo atvežti ir tiesiai į smėlį susodinti milijonai kalninių pušų, kurių šaknys sustabdė viską niokojantį smėlį.
Kalninės pušys yra vieninteliai medžiai, kurie sugeba įsitvirtinti ir gerai augti visiškai nederlinguose eolinio smėlio dirvožemiuose. Būtent dėl to šiandien turime Kuršių neriją tokią, kokia ji yra.
Nors miškotvarkos projektas prieš pusantro šimto metų ir išgelbėjo unikalų gamtos kampelį, bet miškininkai ir gamtininkai šiandien dėl įvežtinių augalų įžvelgia nemažą pavojų. Savo gyvenimą nugyvenę medžiai šiandien yra sausi ir pavojingi it parakas. Per pastarąjį dešimtmetį kilę du didžiuliai gaisrai buvo sunkiai valdomi ir gesinami, tad ieškomi įvairūs problemos sprendimo būdai.
Problema yra ta, kad ne visur iškirstų kalnapušių vietoje galima sodinti saugesnius ir gaisrams atsparius paprastosios pušies medelius, mat dirvožemis ten dar nėra pakankamai susiformavęs ir vos kelių centimetrų sluoksnyje prasideda toks pat, kaip pajūryje, smėlis.
Šiandien dar reikia kalnapušių sodinukų. Kad būtų sumažintas ateities kartoms gresiantis gaisrų pavojus ir jo mastai, reikia geros kokybės kalnapušių sodinukų. Todėl pačioje praėjusių metų pabaigoje įkurtas pirmasis kalninės pušies genetinis draustinis.
Valstybinės miškų tarnybos Genetinių išteklių skyriaus darbuotojai kartu su Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija išskyrė kalninės pušies miško medžių genetinį draustinį Nidos girininkijoje.
1,6 ha plote augančios kalninės pušys buvo parinktos dėl jų didelės fenotipinės įvairovės. Patys pavojingiausi gaisrai yra viršūniniai, kai vėjo nešama ugnis keliauja medžių laja ir būna beveik nekontroliuojama. Miško kvartalas atrinktas taip, kad jame esančių medžių ryški dalis būtų išskirtinės šliaužiančiosios formos, kai medžių laja formuojasi pakankamai žemai.
Šaltinis: delfi.lt