Ilgai puoselėta ir brandinta svajonė organizuoti mokinių mainus su Indija realizavosi ir 9 žmonių grupė iš Šilutės Vydūno gimnazijos 2017 metų gruodžio 12 dieną išskrido į Indijos sostinę Naująjį Delį.
Skridome kartu su Radviliškio Lizdeikos gimnazijos grupe, kurie mainus su viena to paties privataus Šv. Marko mokyklų tinklo Delio mokykla jau vykdo trečius metus ir kurie mus taip pat paskatino ir įkvėpė šito imtis. Šiuo metu su šia Radviliškio mokykla esam pasirašę bendradarbiavimo sutartį ir jau esam numatę bendros veiklos.
Mūsų draugystė su Indija užsimezgė vykdant projektus internetu. Kadangi mūsų mokykla priklauso UNESCO asocijuotų mokyklų tinklui, tai mes turime galimybę taip pat dalyvauti ASEF( Azijos ir Europos šalių mokyklų tinklas) organizuojamuose projektuose bei siūlyti savo projektus taip pat. Bendradarbiaujant šiuose projektuose bei susitinkant mokytojų tarptautinėse konferencijose ir gavom pasiūlymą pasikeisti mokyklų delegacijomis. Nors mūsų mokykla nėra naujokė šioje srityje ir turi nemažą tarptautinių mainų patirtį ( pastaruoju metu vykdom kasmetinius mainus su Vokietijos Westerstede gimnazija bei Ispanijos Les Carolines mokykla), organizuoti mainus su Indija buvo tam tikras iššūkis – tiek kainos atžvilgiu ( mainai vykdomi už asmenines lėšas), tiek ir atstumo bei visai kitos kultūros atžvilgiu – ar bus susidomėjusių ir norinčių pažinti tolimą kito žemyno šalį? Tačiau kai į skelbimą atsiliepė 7 mergaitės, abejonių neliko – tegul tai būna pradžia kažko naujo – dar neišbandyto, nepatirto.
Jus ten apvogs, jūs ten suviduriuosite, ten uždusite nuo smogo ir apkursite nuo triukšmo, o šiukšlių ir savartynų kvapas išvers iš koto. Ten visi priekabiaus prie mergaičių, jei tik jos pažiūrės indams į akis-baugino ne vienas. Kiti gi drąsino, vadino šaunuoliais.
Prisiskaitę ir prisiklausę bauginančių teiginių netgi sudarėme kelionės atmintinę, kuria ir su mokinių tėvais pasidalinome, kad jie vis primintų, ką reikia turėti, kaip elgtis viešint Indijoje, kuria ranka imti maistą ir t.t.
Su tokiais nuomonių stereotipais išsiruošėme į moksleivių mainus su Naujojo Delio mokykla.
Dabar, kai mainų pirmoji dalis baigėsi, t.y. po mūsų apsilankymo Delio Šv. Marko mergaičių vidurinėje mokykloje, galime pasidžiaugti, kad nei kas priekabiavo, nei apvogė, nei dar kokių bėdų nutiko. O tiek patirti per savaitę nesitikėjom nei viena – tai ne tik visai kitokios šalies ir jos kultūros pažinimas, tai daugiau paties gyvenimo pajautimas, empatijos ugdymas, stereotipų bei išankstinių nusistatymų laužymas bei savęs išbandymas. Mergaitės, gyvendamos šeimose, turėjo skirtingų patirčių, tokių kaip kitų religijų pažinimo, tradicijų ir kitokio gyvenimo būdo pažinimo, aštraus, labai aštraus maisto ragavimo. Viena iš jų net turėjo galimybę dalyvauti indiškose vestuvėse – kurios yra neatskiriama Indijos kultūros bei gilios tradicijos dalis. Viešnios buvo apsuptos begaliniu šeimų dėmesiu, jomis rūpinosi, vežiojo po Delį, lepino pramogomis. Priimti savo namuose svečią iš Europos indams yra didelė garbė, kaip sakė naujieji mergaičių tėvai. Reikia pripažinti, kad tik pasiturinčios šeimos gali leisti vaikus į privačias mokyklas ir už mokslą mokėti apie 60 eurų kas mėnesį . Indijoje tai tikrai nemaži pinigai.
Šv. Marko vidurinės mokyklos projektų organizatorės Anjali Handa‘s pastangomis nuo pirmų tarptautinių mainų 2013 metais jų skaičius kiekvienais metais augo ir šiais metais jie jau vykdo dvyliktus mainus. Tai vyksta su Suomijos, Prancūzijos, Bulgarijos,Malaizijos, Indonezijos ir kitų šalių mokyklomis. Pagrindinis jų tikslas yra tiesti draugystės tiltus tarp šalių, suteikti galimybę pažinti kitokią kultūrą ir pajusti, kad nepaisant kultūrinių ir kitokių skirtumų mes, kaip žmonės, esam labai panašūs – visi norim būti laimingi, mylimi, visi trokštam gyventi saugiame ir taikiame pasaulyje.
Savaitė prabėgo labai greitai – pusę dienos praleisdavom mokykloje, kur vyko visokie užsiėmimai, kurių metu sužinojome daugiau apie šią šalį. Turėjom galimybę palyginti sanskrito, hindi ir lietuvių kalbas bei pastebėti daug panašumų, susipažinom su mokykloje surinkto popieriaus perdirbimo technologija bei ją išbandėme, mokėmės dainų ir šokių, Rangoli meno( kai iš skirtingų spalvų žiedlapių daromi įvairūs ornamentai), žaidėm įvairius žaidimus, tame tarpe ir labai populiarų Indijoje – kriketą. Buvo organizuotos ir draugiškos krepšinio varžybos tarp jungtinės Radviliškio-Šilutės ir Šv. Marko vidurinės mokyklos, kurioje viešėjo radviliškiečiai, komandų. Dalyvavom jogos užsiėmime, kur pamatėm, kokį lankstumą kiekvienas gali pasiekti, jei tik nuolat treniruojasi, ir kad tai ne tik pratimai kūnui, bet ir dvasiai, tradicinio indų šokio kathak’o edukaciniame renginyje, gaminom indišką maistą mokyklos virtuvėje, kepėme lietuvišką pyragą. Įdomu tai, kad nuo pat kelionės pradžios buvom apstulbinti, kaip plačiai jie švenčia Kalėdas- visur buvo papuoštos eglutės, daugybė įvairiausių dekoracijų, lempučių – teko stebėti ir kalėdinius vaidinimus mokykloje, klausytis daugybės kalėdinių dainų, grožėtis kalėdinėmis dekoracijomis – net juokavom, kad šios krikščioniškos šventės nuotaikos patyrėm daugiau, nei Lietuvoj. Čia ir išryškėjo indų religinė tolerancija-jie švenčia visų pagrindinių religijų svarbiausias šventes.
Mes taip pat pristatėm savo šalį – organizavom mokinių ir mokytojų fotografijų parodą „ Čia Lietuva, čia mūsų namai“, skirtą mūsų valstybės šimtmečiui paminėti. Mergaitės pristatė Lietuvą bei iškilias jos asmenybes, turėjusias ryšius su Indija – Matą Šalčių ir Antaną Pošką, kurie dar tarpukariu motociklu keliavo per Europą ir Aziją, pasiekė Indiją ir savo keliones bei veiklą aprašė lietuviškoje spaudoje ir knygose. Akcentavome M. Šalčiaus susitikimą su jos žymiais žmonėmis, tokiais, kaip M.Gandžiu bei R. Tagore, A. Poškos studijas Mumbajaus universitete bei antropologines ekspedicijas Takla Makane ir Andamanuose. Taip pat pristatėme Vydūną, kuris Lietuvoje buvo pirmasis jogas ir kuris labai domėjosi Indų filosofija. Nepamiršome pasidžiaugti tuo, kad Rusnės saloje pastatytas paminklas M.Gandžiui ir jo bendražygiui H. Kalenbachui.
Viena pamoka buvo skirta lietuvių ir sanskrito kalbų panašumui atskleisti. Daug nuostabos visiems indams sukėlė klausantis lietuviškų žodžių skambesio ir jų panašumo su sanskrito kalba. Beje, Naujojo Delio mokykloje vyresnių klasių mokinės mokosi sanskrito panašiai taip, kaip lotynų kalbos kai kuriose mūsų gimnazijose.
Paskutinę dieną vyko kultūrų vakaras, kurio metu buvo skaitomas R. Tagorės eilėraštis lietuvių ir anglų kalbomis, šokami tradiciniai indų šokiai Mes taip pat pašokom lietuvišką linksmapolkę ( ta proga net vežėmės tautinius rūbus). Į vakarą buvo pakviesta Lietuvos ambasados Indijoje atstovė Agnė Sakalauskaitė, kuri labai pasidžiaugė šia užsimezgusia draugyste ir kvietė plėsti šį bendradarbiavimą, įtraukiant ir daugiau Lietuvos mokyklų. Ji pasisiūlė tarpininkauti ieškant partnerių Indijoje.
Antrą dienos pusę mergaitės leido su savo šeimomis – išbandė chna tatuiruotes ant rankų, pasipuošė sariais ir kitais indiškais drabužiais, skanavo ir mėgavosi indišku maistu, kuris lietuviams šiek tiek per aštrus, bet priprantamas, nes labai įvairus ir skanus. na, o kam buvo sunku prisitaikyti-gelbėjo picos, submarinai, sausi pusryčiai ir vaisiai. Beje, indai beveik nevartoja žalių daržovių, tik jų troškintas. Dauguma mūsų sutiktų-vegetarai. Jeigu kuris ir valgo mėsą, tai tik vištieną ar ožkieną.
Kartu lankėmės įvairiose Delio šventyklose – vienoje žymiausių Lotoso šventykloje, kuri yra viena iš naujausių, pastatyta 1986 metais( lotosas – nacionalinis Indijos simbolis) ir kuri skirta visų tikėjimų žmonėms meditacijai bei harmonijos paieškom.
Lankėmės budistų, sikhų šventyklose, o Krišnos sąmonės šventykloje klausėmės vienuolių pasakojimo apie Dievo paieškas ir kartu mokėmės Krišną garbinančios giesmė. Taip pat pasivaikščiojome garsiuoju Delio prospektu Radž Ghat, kuris tęsiasi nuo “Indijos vartų” iki prabangių Prezidento rūmų ir Parlamento pastato. Radž Ghat- – Indijos tautos patriarcho Mahatmos Gandžio, Džavaharlalo Neru ir Indiros Gandi kremacijos vieta. Iš visos šalies čia susirenka žmonės pagerbti didžiųjų Indijos sūnų ir dukters, pašventusių visą savo gyvenimą kovai už nepriklausomybę. Čia dega amžinoji ugnis, skirta visiems žuvusiems Indijos kelyje į nepriklausomybę.
Mes mokytojai su Delio kolegomis apsilankėme memorialiniame M. Gandhi muziejuje, SOS kaimelyje, kur našlaičiai gyvena namų sąlygomis, bendravome su labai įdomiu žmogumi, kuris įkūrė Angelų akademiją, t.y. jis pašventė visą savo gyvenimą lūšnynų vaikų ugdymui, mokydamas juos futbolo, taip pat ir kitų dalykų, bet svarbiausia, kaip gyvenime nepalūžti, kaip susikurti savo pilnavertį gyvenimą ir padėti kitiems. O lūšnynų Naujajame Delyje tikrai netrūksta. Gatvės vaikai kiekviename žingsnyje tiesia rankas į užsienietį , prasimano visokių pasirodymų, kad tik gautų pinigėlį ar maisto.
Pagal indų mokytojų informaciją, kas dešimtas vienuoliktas vaikas Indijoje dirba, ir neturi galimybės lankyti mokyklos.
Nepraleidome progos pamatyti vieną iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų – Tadž Mahalą -architektūros ir himno meilei šedevrą, labiausiai turistų lankomą Indijos objektą. Kelionės į Tadž Mahalą metu klausėmės gido pasakojimų apie Indijos istoriją, jos padėtį pasaulio kontekste, ekonomikos pasiekimus ir socialines problemas. Lankydamiesi Agros-senosios Indijos sostinės Forte susipažinome su istoriniu Mongolų imperijos laikotarpiu ir jo kultūriniu palikimu.
Na o apie patį Delį sunku ir papasakoti – tai kontrastų miestas, kur gatvėse “darnus chaosas”, nes neegzistuoja jokios vairavimo taisyklės ir mašinos, nubraižytais šonais ir nudaužytais galais spūstyse važiuoja ne eismo juostomis, bet kažkaip…sunku apibūdinti kaip. Dviračiai, motoroleriai, tuk-tukai, rikšos, sunkvežimiai išlaviruoja spūstyse, nenutrūkstamai signalizuodami, neužkliūva ant gatvės gulinčios ar ramiai sau iš plastikinio maišelio kažką kramsnojančios karvės, benamių šunų, o kartais kiaulių ar iš parko išbėgusių beždžionių. Delyje pereiti gatvę yra lygu žygdarbiui. Čia viskas susipina: prabanga ir skurdas, parkas ir sąvartynas, brangus automobilis ir surūdijęs dviratis, restoranas ir maisto gamyba gatvėje ant laužo, prabangūs prekybos centrai ir gatvės prekeiviai, gražūs namai ir benamio guolis, nuolatinis smogas, užstojantis saulę. Šitas triukšmingas megapolis nemiega. Gyvenimas eina tokia vaga, kad neįmanoma nepajusti, kokie mes Lietuvoje esame turtingi, tvarkingi, disciplinuoti, saugūs ir sotūs, bet neįvertinę to, ką turim – o galėtumėm kurti nuostabiausią gyvenimą – jei tik turėtumėm tauresnių ir kilnesnių minčių ir siekių.
“Niekada nepamiršiu šitos nuostabios savaitės’ – paklausta apie kelionės įspūdžius , trumpai atsakė Gabrielė.
“Pažadėk, kad sugrįši”- ašarodama Delio Indiros Gandi oro uoste atsisveikindama Ashmita prašė Aistės.
Dabar belieka ruoštis svečių priėmimui – mes buvome apsupti pagarba, draugiškumu, paslaugumu, begaliniu dėmesiu – norėtume, kad ir mūsų partneriai tai patirtų ir iš Lietuvos išsivežtų savo įspūdžius, kurie kviestų sugrįžti…
Marytė Lukošaitienė ir Lolita Kučinskienė,
Šilutės Vydūno gimnazija
