Orientacinio žaidimo metodas Punioje

Atnaujintose Bendrosiose pagrindinio ugdymo programose vienas iš uždavinių yra įvairia aktyvia veikla tirti savo ir kitų kraštų gamtinę ir visuomeninę aplinką, susipažinti su ja. Pabrėžiama aktyvaus mokinių įsitraukimo į mokymosi procesą svarba ir nauda ilgalaikiam žinių įsisavinimui bei gebėjimui jas taikyti praktikoje. Raginama mokyti kompleksiškai, ne dėstant atskirus mokomus dalykus, o juos integruojant ir jungiant į bendrą žinių ir patirties sistemą.

Atsižvelgdama į šiuos siūlymus, norėčiau pasidalinti savo darbo patirtimi.

2010 m. spalio 15-ą dieną Alytaus rajono Punios pagrindinėje mokykloje vyko ugdymo proceso diena „Pilėnų pilies beieškant“, kurios tikslas – įgyti naujų ir pagilinti esamas žinias apie Punios krašto istoriją. Pasirinktas žinių įgijimo metodas – bendravimas su miestelio gyventojais jų namuose.

5-10-ų klasių mokiniai orientacinio žaidimo metu turėjo aplankyti 9 stoteles, kuriose jų laukė puniškiai, pasiruošę papasakoti, pamokyti ar tiesiog pateikti nuorodas, kaip surasti kitą stotelę. Norint sėkmingai įveikti žaidimo maršrutą geografijos žinios buvo būtinos, nes visos nuorodos kaip patekti į kitą stotelę buvo pateikiamos pasaulio šalių, azimuto skaičiavimo, aeronuotraukos skaitymo pagrindu. Viena iš stotelių buvo skirta išsamiai supažindinti vaikus su jų miestelio – Punios geografija. Tai padaryti sutiko ilgametis kraštotyrininkas ir Punios miestelio gyventojas Petras Džervus.

Stotelės ir jose aptartos temos:

1 stotelė: kraštotyrininko Petro Džervaus namai. Mokiniai išklausė pasakojimą apie Punios piliakalnį ir garsiąją Pilėnų pilį. Drauge su kraštotyrininku peržiūrėjo nuotraukas, analizavo žemėlapius, stebėjo, kaip keitėsi ir plėtėsi Punios miestelis.

2 stotelė: puniškės Danutės Vėsienės namai. Moteris supažindino mokinius su miestelio bažnyčios istorija. Ne mažiau įdomus buvo pasakojimas apie žymųjį Punios vargonininką Jurgį Tamošiūną, subūrusį didžiulį bažnyčios chorą, taip pat rašiusį eiles.

3 stotelė: miestelio biblioteka. Jos vedėja Irena Kaškonienė pristatė iš Punios kilusių rašytojų knygas. Papasakojo apie miestelio vardo paminėjimą tokių žymių rašytojų kaip Maironis, V. Krėvės ir kt. kūryboje.

4 stotelė: susitikimas su kultūros namų administratoriumi Gintautu Šmitu. Susitikimo metu vaikai išgirdo, kaip gyveno Punios žmonės, susipažino su buityje naudotais įrankiais, taip pat išmoko dainuoti seną dzūkišką liaudies dainą.

5 stotelė: Punios žydų kapinės. Mokiniai, kaip pagarbos ženklą, į žydų kapines atnešė po akmenėlį, uždegė atminimo žvakelę. Išgirdo trumpą pasakojimą apie žydų gyvenimą Punioje bei įtaką miestelio istorijai.

6 stotelė:  istorijos kabinetas. Mokyklos direktorė Laimutė Žūsinienė supažindino vaikus su mokyklos istorija. Papasakojo apie mokykloje dirbusius mokytojus ir garsius ją baigusius mokinius.

7 stotelė: Punios senolės namai. Mokiniai grėbė lapus, nešiojo šakas bei tvarkė aplinką sodybos, kurioje gyvena devyniasdešimtmetė močiutė. Mokėsi bendruomeniškumo, atjautos bei solidarumo.

8 stotelė: Susitikimas su nauja chemijos mokytoja. Mokiniai turėjo pristatyti Punią ir jos istoriją nieko apie miestelį nežinančiai mokytojai. Vaikai skatinti pasijusti gidais – tiksliai ir raiškiai pristatyti miestelį svečiams.

9  stotelė: kultūros namų salė. Čia komandų jau laukė direktorės pavaduotoja Gintarė Rakauskienė. Vaikai išklausė istoriją apie Pilėnų pilį ir ją gynusius didvyrius bei išmoko dainuoti Ūdrio ariją iš V. Klovos operos „Pilėnai“.

Paskutinė užduotis vaikų laukė jau sugrįžus į mokyklą. Žaidimo dalyviai iš gautų dėlionės dalių turėjo sudėti paveikslą „Pilėnų gynimas“,  pasidalinti įspūdžiais apie įdomiausias dienos akimirkas ir sudainuoti gražiąją Ūdrio ariją.

Dalinantis įspūdžiais patirtais šios dienos metu paaiškėjo, kad žaidimas sužadino daugelio mokinių patriotinius jausmus. Susidarė įspūdis, kad meilė savam kraštui ir pasididžiavimas juo gyvi dažno mokinio širdyje. Paaiškėjo, kaip svarbu sukurti aplinką ir sąlygas šiems jausmams reikštis ir stiprėti.

Mokiniai vardijo savo mėgstamiausias stoteles ir užduotis dažnai negalėdami pasirinkti ir nuspręsti, kuri patiko labiau. Kiekviena iš jų kėlė didelį susidomėjimą, džiaugsmą, nuostabą, pagarbą ir pasididžiavimą. Žaidimas leido mokiniams iš naujo ir kitaip atrasti savo kraštą, susipažinti su juo. Svarbu, kad šiame pažinime dalyvavo visa bendruomenė – mokiniai, mokytojai, miestelio gyventojai. Kiekvieną iš jų šis žaidimas savaip praturtino.

Toks mokymosi metodas be galo vertingas ne tik bendravimo bet ir žinių įgijimo prasme. Geografija – praktinis mokslas, kuomet labai svarbu gebėti taikyti įgytas žinias, turėti praktikos. Toks – gyvas mokymasis, suteikia ne tik žinių, tačiau ir jų pritaikymo patirties. Pasakojimai išgirsti iš žmogaus lūpų palieka gyvesnį atspindį vaiko galvoje ir širdyje, nei perskaityti tekstai. Šis metodas moko ne tik geografijos, jis moko ir mokytis. Mokiniai skatinami ieškoti žinių ir išminties savo aplinkoje, perimti jas iš labiau patyrusių vyresniųjų. Atėjus laikui, užversti vadovėlius ir mokytis iš gyvenimo visą gyvenimą.

Power point pateiktis: Orientacinio žaidimo metodas

Alytaus rajono Punios pagrindinės mokyklos geografijos mokytoja

Jolita Šmigelskaitė

br /